Tuščias šiferis yra filosofinis terminas, apibūdinantis teorinę kūdikių proto būseną. Jis susijęs su lotynišku terminu tabula rasa, reiškiančiu nepažymėtą rašymo paviršių. Remiantis teorija, žmonės gimsta visiškai be minčių ar idėjų, jas įgyja tik po kontakto su šeima ir visuomene. Tabula rasa idėja gyvuoja mažiausiai 1,000 metų, tačiau labiausiai ji tapatinama su XVII amžiaus filosofu Johnu Locke. Naujausi moksliniai atradimai užginčijo šią idėją, teigdami, kad genetiniai veiksniai formuoja kai kurias žmogaus proto savybes.
Lotyniškas terminas tabula rasa paprastai verčiamas kaip tuščias lapas, nors tikslesnis vertimas būtų ištrintas. Kol popierius nebuvo plačiai prieinamas, daugelis visuomenių rašymo lenteles gamindavo iš mineralo, vadinamo skalūnu. Šių planšetinių kompiuterių, dar vadinamų skalūnais, žymes galima ištrinti, kad planšetinį kompiuterį būtų galima naudoti pakartotinai. Senovės Romoje šios tabletės kartais buvo padengtos vašku, kuris buvo šildomas, kad būtų pašalintos žymės, skirtos pakartotiniam naudojimui. Šie objektai suteikia šiuolaikinei anglų kalbai posakius švarus ir tuščias lapas.
Tuščio lapo sąvoką žmogaus intelekte pirmasis rėmė 10-ojo amžiaus islamo filosofas Ibn Sina, geriau žinomas kaip Avicena. Avicena teigė, kad žmogaus protas gimimo metu buvo grynas potencialas, be formos ar turinio. Ši idėja prieštaravo vyraujančiam to meto Europos filosofijos įsitikinimui, kad žmogaus kūdikyje, gimus, gyveno jau egzistuojanti siela. Be keleto filosofų, ateinančius 600 metų ši idėja buvo iš esmės ignoruojama.
Frazė tabula rasa pirmą kartą buvo įrašyta anglų kalba 1607 m. To paties amžiaus pabaigoje britų filosofas Johnas Locke’as paskelbė savo įtakingą traktatą „An Essay Concerning Human Understanding“. Locke’as pasiūlė, kad žmogaus protas gimimo metu yra tuščias idėjų, minčių ar asmenybės, o visa tai papildo vėlesnė patirtis, išsilavinimas ir stebėjimas. Locke’o idėjos buvo labai įtakingos per ateinančius šimtmečius. Kai 1890-aisiais Sigmundas Freudas išplėtojo savo psichologijos idėjas, jis pasiūlė, kad žmogaus asmenybę visiškai formuoja ankstyvos vaikystės patirtis mąstant, kuris kitu atveju yra tuščias lapas.
XX amžiaus moksliniai atradimai metė iššūkį daugeliui tuščio lapo teorijos principų. Smegenų mokslo ir psichologijos tyrimai parodė, kad genetiniai veiksniai gali turėti įtakos daugeliui bruožų, tokių kaip seksualumas, emocijos ir net kalbos įgūdžiai. Kiti tyrimai rodo, kad asmenybės pagrindas gali egzistuoti gimus, net jei tikroji asmenybė susiformuoja tik vėliau. Psichologo Stepheno Pinkerio 20 m. išleistoje knygoje „Tuščias šiferis“ surinkta daug šių teorijų, pateikiant iššūkį tabula rasa idėjai. Tuščio lapo koncepcija tebėra gyvų diskusijų ir diskusijų tarp mokslininkų ir filosofų tema.