Terminas „tylus bėgimas“ kartais vartojamas apibūdinti standartinę darbo procedūrą, kurią naudoja įgula povandeniniame laive, kai nori tapti kuo labiau neaptinkama. Tai apima „triukšmo drausmės“ stebėjimą, sumažinant triukšmą, kuris galėtų įspėti kitus laivų eismus apie povandeninio laivo buvimą. Daugelis žmonių romantizavo tylaus bėgimo koncepciją dėl karo filmų, kuriuose vaidinami įtemptų povandeninių laivų kapitonai ir nervinga įgula.
Kovojant su povandeniniais laivais didžiausias iššūkis yra surasti povandeninį laivą, kurį būtų galima atakuoti. Laimei, žmonėms, bandantiems rasti povandeninius laivus, povandeniniai laivai pateikia labai didelius akustinius taikinius, kurie rodomi sonare su labai išskirtiniais garsais. Laive esantys varikliai kelia triukšmą, kaip ir laivui judinti naudojami sraigtai, o varomosios jėgos sukurtos oro kišenės taip pat sukuria unikalų parašą. Tiesiog nuleidus mikrofoną į vandenį galima atpažinti visus šiuos garsus, o labai jautri akustinė įranga gali užfiksuoti vaikščiojančių ir kalbančių įgulos narių garsus bei kitą laive sukuriamą aplinkos triukšmą. Tai žinoma kaip pasyvus akustinis stebėjimas ir yra labai naudingas, nes pasyvus laivas gali ieškoti kitų laivų tylėdamas, o aktyviuoju režimu jis turėtų skleisti garso bangas, kad galėtų ieškoti povandeninių laivų ir taptų potencialiu taikiniu.
Antrojo pasaulinio karo metu, kai povandeninio laivo kapitonas įsakė „tyliai eiti“, laivo varikliai buvo išjungti, todėl laivas nejudėdamas sėdėjo vandenyje arba jūros dugne, priklausomai nuo to, kur buvo povandeninis laivas. Tikimasi, kad įgulos nariai tylės, kol klausys priešo ženklų. Kartais povandeniniai laivai atsidurdavo aklavietėje, o vienam laivui galiausiai tekdavo vėl paleisti variklius į paviršių, kad gautų gryno oro.
Daugelis šiuolaikinių povandeninių laivų turi varomąsias sistemas, kurios yra skirtos triukšmo problemai spręsti, naudojant tokius dalykus kaip branduolinė energija, kad energija būtų generuojama kuo tyliau. Be to, jų korpusai yra stipriai izoliuoti, kad būtų slopinamas garsas, o įgulos nariai gali dėvėti specialius drabužius ir batus, kad būtų kuo mažiau triukšmingi. Kai užsakomas tylus bėgimas, iš žmonių tiesiog tikimasi kuo tylesnio, minimalaus pokalbio ir labai žinomo, ką daro, kad sumažintų įrankių nukritimo ir kitų garsų riziką.
Tylus bėgimas ir triukšmo disciplina įgulos nariams ugdoma ankstyvoje treniruočių stadijoje, užtikrinant, kad triukšmo drausmės įprotis jiems atsirastų savaime. Povandeniniai laivai gali pradėti tylų bėgimą patruliuodami priešiškose vietose arba lavinti savo įgūdžius; kai kuriais atvejais taip pat buvo žinoma, kad povandeniniai laivai tyčiojasi žemyniniame šelfe visiškoje tyloje, laukdami, kol priešo laivas įplauks į teritorinius vandenis ir tada pradės veikti.