Tylus laikotarpis yra teorija, teigianti, kad kiekvienas, bandantis išmokti naują kalbą, turi išgyventi tylos laikotarpį, per kurį jis perkeltine prasme atsitraukia bandydamas suprasti viską, kas buvo išmokta apie kalbą. Tai supratimo laikotarpis po medžiagos, susijusios su nauja kalba, įsisavinimo. Idėja yra ta, kad asmuo, besimokantis naujos kalbos, naudos tylos periodą, kad suprastų, kaip suvirškinti viską, ką išmoko, prieš pradėdamas kalbėti ta kalba.
Kartais tylos laikotarpis yra sąmoningas naujos kalbos besimokančiojo bandymas stabtelėti prieš žodinį šuolį į naują kalbą. Tai gali trukti nuo kelių dienų iki kelių mėnesių, priklausomai nuo aplinkybių. Pavyzdžiui, naujas imigrantas į šalį gali panaudoti laiką tam, kad kiek įmanoma daugiau išmoktų naujos kalbos, prieš pradėdamas bendrauti ta kalba. Toks žmogus, stengdamasis įvaldyti kalbą, gali primesti sau tylos laikotarpį.
Kita vertus, kai kurie žmonės, norėdami išmokti naują kalbą, nenoriai išgyvena tylų laikotarpį. Šis laikotarpis gali būti ne tyčinis, o drovumo ar nenoro sugėdinti savęs, netinkamai kalbant kalba, rezultatas. Kitas veiksnys, galintis turėti įtakos tylos periodo pradžiai ir trukmei, yra naujosios kalbos besimokančio žmogaus asmenybė. Kažkam, kuris iš prigimties yra santūrus, gali būti sunkiau išsakyti žodžius nauja kalba nei tam, kuris yra atviresnis.
Gimtoji arba kultūrinė naujos kalbos besimokančio asmens kilmė taip pat turi įtakos, nes kai kurios kultūros gali įskiepyti tam tikrus elgesio būdus, kurie gali turėti įtakos tylos periodo trukmei. Pavyzdys yra kultūra, kurioje tikimasi, kad merginos bus nuolankios ir mažiau atviros ar turi savo nuomonę nei vyrai. Tokiai merginai gali būti sunku įveikti tokį kultūrinį barjerą net naujoje šalyje. Jai gali prireikti ilgiau nei kitai moteriai iš šalies, kurioje lyčių lygybė yra norma. Net maži vaikai išgyvena tylos periodą, kai mokosi naujos kalbos. Vaikai, kurie mokosi naujos kalbos, išnaudoja laiko, kad apdorotų kalbą savo mintyse, kad galėtų ja kalbėti.