Pavadinimas „ugninė lelija“ dažniausiai vartojamas dviejų skirtingų tipų gėlėms. Viena iš jų yra Lilium bulbiferum rūšis, dar žinoma kaip oranžinė lelija arba tigrinė lelija, kilusi iš Europos ir turinti didelius ryškiai oranžinius žiedus. Tai Liliaceae arba tikrosios lelijų šeimos narys. „Ugninė lelija“ taip pat gali reikšti gėlių, vadinamų Cyrtanthus, gentį arba rūšių grupę, kurios visai nėra tikros lelijos, bet priklauso Amaryllis šeimai. Šios ugnies lelijos kilusios iš pietų ir rytų Afrikos.
Lilium bulbiferum tipo ugnies lelija yra daugiametė, lapuočių gėlė, auganti iš svogūnėlio. Tai daugelyje pasaulio šalių paplitęs sodo ir dekoratyvinis augalas, ypač populiarus Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Ši lelija taip pat auginama komerciniais tikslais, kad būtų galima naudoti kaip skintą gėlę. Jo populiarumas tarp sodininkų yra ir dėl to, kad jį gana lengva auginti, ir dėl ryškių, oranžinių gėlių, įkvėpusių įvairius jo pavadinimus. Nereikėtų jos painioti su kita lelija – Lilium lancifolium, kuri dažniau vadinama tigrine lelija ir kurios žiedai turi tamsių žymių, kurių ugnies lelijai trūksta.
Ugnies lelijų svogūnėlius reikia sodinti rudenį, gerai nusausintoje dirvoje, kuri gali būti lengva, vidutinė arba sunki. Augalas žydi vasaros mėnesiais ir užauga apie 4 pėdų (1.2 m) aukščio. Jis nori augti šviesiame pavėsyje arba iš dalies saulės šviesoje ir reikalauja reguliaraus laistymo. Jo svogūnėlis iš tikrųjų yra valgomas, kai jis virtas, o Japonijoje augalai netgi auginami dėl šios priežasties. Skonis laikomas saldžiu ir miltiniu bei primenančiu bulvių.
Kitos ugnies lelijos rūšys yra maždaug 60 rūšių, priklausančių Cyrtanthus genčiai. Kai kurie iš jų turi labai ryškių spalvų žiedus, tačiau jų pavadinimas kilęs ne iš jų spalvos. Jie vadinami ugnies lelijomis, nes kai kurios rūšys labai greitai žydės po natūralių gaisrų: kai kurios rūšys gali žydėti tik po gaisro. Kaip ir tikrosios lelijos, jos yra daugiamečiai augalai ir auga iš svogūnėlių. Labiausiai žinoma veislė yra raudona Cyrtanthus elatus rūšies forma, taip pat žinoma kaip Scarborough arba George lelija, kuri dažniausiai auginama dėl skintų gėlių.
Gamtoje šių ugnies lelijų galima rasti įvairiose buveinėse ir jų išvaizda bei auginimo reikalavimai labai skiriasi. Vienus gana lengva auginti sode ar konteineriuose, o kitus – itin sunku. Paprastai augalams reikalingas labai gerai nusausintas dirvožemis, kuriame yra daug supuvusių organinių medžiagų, tokių kaip mėšlas ar kompostas. Jie taip pat dažniausiai renkasi šviesų atspalvį ir dažnai juos reikia laistyti ištisus metus, net kai augalas nuvyto, o svogūnėlis neveikia.