Ukiyo-e yra japoniški medžio blokų spaudiniai ir akvarelės, datuojami XVII–XX a. Daugelyje ukiyo-e vaizduojami peizažai, kasdienės miesto gyvenimo scenos, stilizuotos scenos iš Japonijos miestų pramogų kvartalų ir scenos iš Japonijos istorijos bei folkloro. Šiuos išskirtinius medžio blokelių atspaudus daugelis meno gerbėjų laiko gana gražiais, juos galima rasti daugelyje galerijų ir muziejų visame pasaulyje. Taip pat galima rasti įrištų knygų su geriausių ukiyo-e kolekcijomis, o daugelis šių knygų yra meno kūriniai.
Japonų kalba ukiyo-e reiškia „plaukiojančio pasaulio nuotraukas“. Terminas „plaukiojantis pasaulis“ buvo sukurtas apibūdinti salų, nerūpestingą ir malonumų ieškantį Japonijos miestų pasaulį Edo laikotarpiu, kai santykinės taikos laikotarpis leido Japonijoje klestėti menams. Japonijos regionams smarkiai urbanizavus, atsirado nauja amatininkų ir menininkų klasė, kuri leido klestėti ukiyo-e.
Ankstyvieji ukiyo-e buvo daromi tik juodu rašalu, o kartais dažomi rankomis, naudojant akvareles. Tobulėjant spalvoto spausdinimo procesams, ukiyo-e pasaulis gerokai išsiplėtė, o šie spaudiniai tapo prieinami Japonijos įvairiausių klasių žmonėms. Visų pirma prekybininkai galėjo įsigyti spaudinių savo namams ir įmonėms papuošti, o ukiyo-e taip pat buvo naudojami knygoms iliustruoti ir įvairiems renginiams bei vietoms reklamuoti.
Kai kurie žymūs meno meistrai yra Hiroshige ir Hokusai, kurie yra gerai žinomi dėl savo dažnai eterinių, persekiojančių medžio blokelių atspaudų. Medžio blokelių spausdinimo meistrų ir mokinių sistema buvo sukurta gana anksti Japonijoje, o įvardinti meistrai pritraukdavo pameistrius, norinčius studijuoti su geriausiais šios srities talentais. Kai kurie amatininkai daugiausia dėmesio skyrė konkrečioms temoms, pavyzdžiui, geišų, kabuki aktorių ir sumo imtynininkų pasauliams arba turtingam Japonijos kraštovaizdžiui.
Kai kurie žmonės taip pat mano, kad šiuolaikinės japoniškos medžio kaladėlės ir akvarelės yra ukiyo-e forma, ypač kai jose stilizuotai vaizduojama tikroji Japonija. Kiti mano, kad ukiyo-e gamyba apsiribojo Edo ir Meiji laikotarpiais Japonijoje ir kad reikėtų priimti naują terminą, nurodantį modernesnius kūrinius, atspindinčius didžiulį poslinkį Japonijos kultūroje, įvykusį XX a. Kovojant su savo kultūrine ir kolektyvine tapatybe, Japonija tapo daug atviresnė Vakarams.