Ūminė dehidratacija – tai stiprus ir greitas kūno skysčių netekimas, kurį dažniausiai sukelia viduriavimo ligos. Kai organizmas netenka vandens, gali išsivystyti elektrolitų pusiausvyros sutrikimai. Dehidratacija traktuojama kaip neatidėliotina medicinos pagalba ir gydoma atkuriant skysčius į paciento kūną ir stebint pacientą, ar neatsiranda komplikacijų, pvz., organų pažeidimo, požymių. Atsižvelgiant į dehidratacijos priežastį ir jos sunkumą prieš gydymą, gali prireikti hospitalizacijos, kad pacientas būtų stabilizuotas.
Žmonės, sergantys viduriavimo ligomis, greitai netenka kūno skysčių dėl dažnų laisvų išmatų. Ūminę dehidrataciją taip pat gali sukelti nepakankamas vandens kiekis mankštos ar sunkaus fizinio darbo metu ir kai kurios ligos. Žmonės, kuriems yra ūminė dehidratacija, yra labai ištroškę. Jų oda ir gleivinės gali išsausėti, jiems gali pakisti sąmonė, sumažėti šlapimo išsiskyrimas, tamsus šlapimas, nuovargis ir sumišimas.
Neatidėliotinas ūminės dehidratacijos gydymas yra papildomi skysčiai. Oraliniai ir intraveniniai skysčiai gali būti naudojami dehidratacijai gydyti. Skysčiuose gali būti druskų, kad būtų atkurtas paciento elektrolitų kiekis ir išvengta elektrolitų pusiausvyros sutrikimo, kurį sukelia kūno užtvindymas šviežiais skysčiais. Pacientams, kurie ir toliau netenka skysčių, pvz., viduriuojantiems, skysčių papildai gali būti vartojami visą paciento ligos eigą, kad būtų išvengta dehidratacijos pasikartojimo. Skysčiai taip pat gali būti skiriami profilaktiškai, siekiant išvengti dehidratacijos rizikos grupės pacientams.
Kai paciento būklė stabilizuojama skysčiais, galima pradėti gydyti pagrindinę dehidratacijos priežastį. Kai kuriais atvejais problemą turėtų išspręsti tik skysčių tiekimas; sportininkui, kuris per daug dirbo karštu oru su nepakankamu vandens kiekiu, pavyzdžiui, norint atsigauti, reikia tik poilsio ir skysčių. Kitais atvejais pacientams gali prireikti, pavyzdžiui, antibiotikų virškinimo trakto infekcijoms gydyti.
Kraujo tyrimai gali būti naudojami organų funkcijai patikrinti, ieškant žalos tokioms struktūroms kaip kepenys ir inkstai. Taip pat galimas smegenų pažeidimas, o kai pacientas yra stabilus, galima atlikti neurologinį įvertinimą, siekiant nustatyti smegenų pažeidimo požymius. Šios dehidratacijos komplikacijos kai kuriais atvejais gali būti gydomos, o kitais atvejais gali būti nuolatinės, todėl pacientui reikia koreguoti ir prisitaikyti. Kuo ilgiau pacientui buvo leista išlikti dehidratuotam ir kuo sunkesnis skysčių trūkumas, tuo didesnė tikimybė, kad dėl ūminės dehidratacijos bus patirta nuolatinė fizinė žala, ypač jei tai susiję su tokiomis sąlygomis kaip šilumos smūgis.