Ūminis gingivitas, dar žinomas kaip ūminis nekrozinis opinis gingivitas (ANUG), yra rimta, skausminga būklė, kuriai būdingas uždegimas, dantenų spalvos pakitimas ir išopėjęs audinys burnos ertmėje. Ūminis gingivitas, paprastai vadinamas tranšėjos burna, atsiranda esant bakterijų disbalansui, dėl kurio išsivysto infekcija. Ūminio gingivito gydymas paprastai apima antibiotikų skyrimą ir profesionalų valymą. Kai kuriais atvejais gali prireikti operacijos, kad būtų ištaisyta žala, kurią sukelia sunki išopėjimas ir audinių mirtis.
Paprastai žmogaus burnoje yra sveikų bakterijų, kurios palaiko subtilią pusiausvyrą, padeda virškinti ir stiprina imunitetą. Nekontroliuojama bakterijų gamyba gali sutrikdyti nusistovėjusią bakterijų pusiausvyrą ir paskatinti infekcijų, būtent gingivito, vystymąsi. Esant ūminiam gingivitui, minkštieji audiniai, sudarantys dantenas, išopėja, todėl kaupiasi šiukšlės ir toliau skatina infekcijos vystymąsi. Ilgainiui susidaro didesnės opos ar opos, paveikti audiniai pradeda irti, o tai prisideda prie plačiai paplitusios audinių mirties.
Ūminio nekrozuojančio gingivito diagnozę paprastai patvirtina burnos chirurgas arba stomatologas, apmokytas atpažinti įspėjamuosius šios būklės požymius, vizualiai apžiūrėjus burnos vidų. Po pirminio tyrimo paprastai rekomenduojama atlikti papildomus diagnostinius tyrimus, siekiant įvertinti pažeistos vietos būklę ir įvertinti pažeidimo bei infekcijos laipsnį. Daugeliu atvejų gali būti daromi rentgeno spinduliai ir gerklės pasėlis, siekiant patikrinti bakterijų buvimą infekcijos šaknyje.
Ūminis gingivitas yra būklė, kuriai klestėti turi būti ideali aplinka, todėl tam tikros situacijos ir sąlygos gali padidinti simptomų atsiradimo riziką. Manoma, kad tie, kurie yra jautrūs lėtinėms burnos infekcijoms arba kurių imunitetas yra susilpnėjęs, turi didesnę riziką susirgti ūminiu gingivitu. Kiti veiksniai, galintys prisidėti prie jo vystymosi, yra prasta burnos higiena, netinkama mityba ir tabako vartojimas.
Asmenims, sergantiems ūminiu gingivitu, laipsniškai atsiranda požymių ir simptomų, kurie laipsniškai blogėja be tinkamo gydymo. Ryškiausi šios būklės požymiai yra dantenų skausmas ir uždegimas. Skausmui stiprėjant, asmeniui gali prasidėti kraujavimas iš dantenų, kuris atsiranda esant minimaliam sąlyčiui ar spaudimui, ir nuolatinis halitozė arba blogas kvapas iš burnos. Pažeisti audiniai ilgainiui išopėja ir susidaro opos, kurios prisipildo maisto likučių ir kitų pašalinių medžiagų, kurios prisideda prie infekcijos vystymosi. Laikui bėgant, pažeisti dantenų audiniai gali pakisti, įgauna pilką arba patamsėjusią išvaizdą, o tai rodo nekrozę arba audinių mirtį.
Ūminio gingivito gydymas paprastai yra daugialypis ir reikalauja imtis aktyvių simptomų turinčio asmens. Pradiniam gydymui reikia skirti antibiotikų, kad būtų pašalintas nereikalingas bakterijų augimas, išnaikinta infekcija ir stabilizuota bakterijų pusiausvyra burnoje. Profesionalus valymas yra būtina pašalinių medžiagų ir supuvusių audinių pašalinimo gydymo dalis. Esant sunkiais nekrozės atvejams, gali prireikti burnos operacijos, siekiant ištaisyti didelius dantenų ir aplinkinių audinių pažeidimus.
Asmenys raginami reguliariai skalauti antiseptiką ir valyti burną šepetėliu, nes jų dantenos pradeda gijimo procesą, kuris paprastai trunka kelias savaites. Proaktyvi asmeninė higiena yra būtina norint pašalinti infekciją ir užkirsti kelią pakartotinei infekcijai. Praėjus visiems infekcijos požymiams, labai svarbu, kad asmenys ir toliau aktyviai laikytųsi burnos higienos, kad sumažintų būsimos infekcijos riziką.