Ūminis prieširdžių virpėjimas yra aritmija arba neįprastai greitas ar nereguliarus širdies plakimas, kuris atsiranda staiga, bet gali išlikti kelias valandas ar dienas. Problema kyla dėl elektrinio aktyvumo pokyčių širdyje, dėl kurių labai greitai susitraukia prieširdžiai arba viršutinės kameros. Apatinės kameros, skilveliai, negali kompensuoti greitų susitraukimų ir tiekti mažiau kraujo į plaučius ir likusį kūną. Ūminis prieširdžių virpėjimas gali sukelti didelį dusulį, psichikos sumišimą ir sąmonės netekimą. Norint išvengti gyvybei pavojingo širdies nepakankamumo ar insulto, atsiradus simptomams, būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją.
Daugelis skirtingų veiksnių gali turėti įtakos ūminiam prieširdžių virpėjimui. Kraujo krešuliai, kraujospūdį mažinantys vaistai ir komplikacijos po širdies priepuolio yra pagrindinės priežastys. Žmogui taip pat gali pasireikšti simptomai po besaikio girtavimo ar elektros smūgio. Lėtinės sveikatos būklės, tokios kaip didelis cholesterolio kiekis, hipertiroidizmas ir sergančio sinuso sindromas, taip pat gali sukelti staigų prieširdžių virpėjimo priepuolį, tačiau tokios būklės paprastai sukelia laipsniškai blogėjančią aritmiją, kuri išsivysto per savaites ar mėnesius.
Ūminio prieširdžių virpėjimo simptomai paprastai atsiranda staiga. Asmuo gali iš karto jausti skausmą ir spaudimą krūtinėje, dusulį ir galvos svaigimą. Jo ar jos pulsas ir širdies plakimai gali būti jaučiami liečiant krūtinę. Deguonies trūkumas smegenyse gali sukelti stiprų galvos svaigimą ir psichikos sumišimą bei gali sukelti apalpimą. Kartais priepuolis gali baigtis per kelias sekundes ar minutes, jei elektrinis aktyvumas stabilizuojasi, nors simptomai išlieka tol, kol bus suteikta medicininė pagalba.
Pacientui, kuriam pasireiškia gyvybei pavojingi simptomai, paprastai skiriama deguonies terapija ir kraują skystinantys vaistai, kad būtų pašalinti visi esami krešuliai. Išorinis defibriliatorius gali būti naudojamas didelio intensyvumo elektros smūgiui siųsti tiesiai į prieširdžius, kad jie sugrįžtų į normalų ritmą. Kai paciento būklė stabilizuojasi, atliekami keli vaizdo tyrimai ir elektrokardiogramos, siekiant nustatyti pagrindinę priepuolio priežastį.
Žmonės, kurie gali atsigauti po ūminio prieširdžių virpėjimo, paprastai turi kasdien vartoti vaistus, vadinamus antiaritminiais vaistais, kad išvengtų pasikartojančių problemų. Jei problemų sukėlė aukštas kraujospūdis, cholesterolis ar skydliaukės ligos, galima skirti papildomų vaistų. Asmeniui, kuriam pasikartoja epizodai, gali būti įrengtas vidinis defibriliatorius, kuris stebi širdies ritmą ir, aptikus nenormalumą, sukelia lengvą šoką. Pacientams taip pat pateikiami labai konkretūs nurodymai apie dietą ir mankštą, siekiant sumažinti būsimų komplikacijų tikimybę.