Undinė – mitinė jūros būtybė su moters galva ir liemeniu bei žuvies uodega. Vyriška versija žinoma kaip mermanas, o bendras terminas yra merfolk. Undinė pasirodo folklore iš viso pasaulio, įskaitant Europą, Vidurinius Rytus, Karibus, Vakarų ir Centrinę Afriką bei Japoniją. Kaip ir galima tikėtis iš bet kurios mitinės figūros, turinčios tokį platų geografinį diapazoną, undinė turi daug išvaizdos variantų. Pavyzdžiui, europinis meluzinas dažnai turi gyvatės uodegą arba dvi uodegas, kartais be sparnų.
Undinės taip pat skiriasi savo elgesiu. Kai kurios iš jų yra pavojingos, pavyzdžiui, graikų sirena, kuri dainuoja kerinčias dainas nuo kranto, norėdama užkerėti jūreivius arba privilioti juos mirti. Kiti yra geranoriški ir gali patenkinti tų, kurie juos mato, norus. Sakoma, kad Japonijoje valgant undinėlės mėsą suteikiamas nemirtingumas. Ankstyviausioje žinomoje undinės istorijoje, pasakojamoje apie pirmąjį šimtmetį prieš mūsų erą, Asiriją, undinė yra deivė, kuri įšoko į jūrą sielvartu dėl mylimojo, kurį netyčia nužudė.
Undinė plačiai naudojama daugelio kultūrų ir epochų literatūroje ir mene. Ji yra viena iš žinomiausių Hanso Christiano Anderseno pasakų „Undinėlė“ ir pagal ją pastatytame 1989 m. Disnėjaus filme. Daugelio filmų, animacinių filmų ir televizijos laidų tema taip pat buvo undinė.
Plačiai manoma, kad pasakojimų apie undines šaknys yra matant lamantinus – vandens žinduolius, kurie iš tolo gali būti panašūs į žmones. Teigiama, kad lamantinų jauniklių nešiojimo būdas yra panašus į tai, kaip žmogaus motina laiko savo vaiką. Lamantinai dažnai deginasi ant uolų, kaip ir undinės. Kita vertus, jūros dumbliai galėjo sukelti undinėlių legendas, nes jūreiviams jie galėjo atrodyti kaip ilgi undinėlės plaukai, plaukiojantys po vandeniu.