„Unicode®“ šriftas yra grafinė informacija, reikalinga Unicode® universaliajame simbolių rinkinyje (UCS) esantiems simboliams rodyti. UCS yra daugiau nei 1 milijonas simbolių, kurių kiekvienas vadinamas kodo tašku, ir jie nuolat peržiūrimi ir plečiami. Dėl šios priežasties daugelis Unicode® šriftų pasirenka pateikti tik grafinius duomenis apie simbolių, kuriuos galima pavaizduoti, poaibį, pvz., tik Vakarų anglų raides ir skaičius, nors yra keletas šriftų, kuriais bandoma pateikti tiek simbolių rodymo informaciją, kaip galima. Galiausiai ryšį tarp Unicode® šrifto ir UCS tvarko programinė įranga, naudodama simbolius, nes nėra tikro apibrėžimo, kaip šriftai turėtų veikti programavimo lygmeniu.
Naudojant Unicode® šriftą reikia perduoti du elementus, kurie sudaro visą šriftą. Pirmasis yra UCS, kuris yra apibrėžimas, kokie simboliai susieti su kokiais konkrečiais skaičiais. Tai reiškia, kad UCS angliškas skaičius 1 rinkinyje būtų vaizduojamas konkrečiu indekso numeriu. Tada šis skaičius gali būti naudojamas norint nustatyti šrifto rodyklę, kad būtų galima rasti grafinius duomenis, kad simbolį būtų galima pateikti ekrane arba atspausdinti ant popieriaus. „Unicode®“ standartai susiję tik su pagrindinėmis UCS, o ne su šriftais ar jų tarpusavio ryšio įgyvendinimu, todėl tai gali skirtis priklausomai nuo programos.
„Unicode®“ šrifto informacija gali būti beveik bet kokia, kuri tam tikru būdu atlieka UCS simbolio rodymo arba vaizdavimo vaidmenį. Grafinis UCS simbolio vaizdas yra žinomas kaip glifas. Šrifto glifai gali būti vaizdai arba vektoriniai duomenys, kad būtų galima nupiešti ir pakeisti bet kokio dydžio simbolius. Nėra apibrėžimo, kaip reikia įdiegti „Unicode®“ šriftą, todėl jame taip pat gali būti informacijos, kad būtų galima pateikti raides trimačiais (3D), arba net garso parašus, o ne vaizdinius duomenis.
Yra keletas tipiškų sudėtingų simbolių Unicode® šrifto diegimo metodų, ypač ne vakarietiškomis kalbomis, kuriose gali būti dešimtys tūkstančių atskirų simbolių. Vienas iš būdų yra pateikti informaciją apie tai, kaip sudaryti vieną glifą iš kelių elementų, kurių kiekvienas gali būti naudojamas daugiau nei viename simbolie. Tai gali leisti šriftui laikyti mažiau pasikartojančius grafinius duomenis, o vietoj to pakeisti jį sluoksniavimo sistema, kad būtų sukurti būtini unikalūs vaizdai.