Kalbotyroje universaliosios gramatikos teorija teigia, kad yra tam tikros pagrindinės struktūrinės taisyklės, kurios valdo kalbą, kurią žino visi žmonės, jų nesimokę. Tai vienas iš būdų paaiškinti, kaip žmonės įgyja kalbą – jei smegenys jau pasiruošusios suprasti tam tikras sakinių struktūras, tai paaiškina, kaip vaikai gali suprasti ir kalbėti sakinius, kurių jie niekada anksčiau negirdėjo. Šios teorijos šalininkai kaip įrodymą nurodo elementus, kurie būdingi skirtingoms kalboms.
teorija
Kalbos gebėjimas – žmonių gebėjimas plėtoti būdus perduoti sudėtingą informaciją – yra sudėtingas reiškinys, kurį mokslininkai bandė paaiškinti įvairiais būdais. XX amžiaus pradžioje dauguma ekspertų manė, kad kalbos mokomasi kaip ir bet kuris kitas procesas – mėgdžiojimo, bandymų ir klaidų būdu. Priešingai, universaliosios gramatikos teorija teigia, kad veikia gilesni, fiziniai procesai: pačios smegenys yra sukurtos taip, kad žmonės galėtų vartoti gramatinę kalbą. Darant prielaidą, kad tai tiesa, žmonės teoriškai galėtų plėtoti kalbą be kitų žmonių.
Šis požiūris yra kontekstinis, o tai reiškia, kad nors manoma, kad visos kalbos turi panašumų, ne visų kalbų gramatika yra vienoda. Jame nebandoma nustatyti nepriklausomų faktų, kurie galioja kiekvienai Žemės kalbai. Tačiau šiose taisyklėse aprašoma, kaip žmogaus kalbos vystosi, kai susiduriama su šiais pagrindiniais principais. Derindami taisykles su kalbos pastebėjimais, kalbininkai dažnai gali nustatyti kalbos žodžių tvarką, fonemas ir kitus pagrindinius bruožus.
Istorija
Pastebėjimas, kad atrodo, kad egzistuoja visoms žmonių kalboms bendros taisyklės, buvo bent jau nuo XIII a. Istoriškai filosofai manė, kad šie bruožai kilo iš Edeno sodo kalbos, kuri, kaip buvo manoma, yra originali žmonijos kalba. Šios teorijos iš esmės atsisakyta ir pasirenkamos alternatyvos, kurios šiuos bendrus elementus priskiria žmogaus proto raidai ir būdui, kaip jis apdoroja kalbą.
Garsiausią šios minties krypties aspektą XX a. šeštajame dešimtmetyje išsakė kalbininkas Noamas Chomskis. Chomskis pasiūlė universalią gramatiką, integruotą į visų žmonių smegenis, kurios yra visų kalbų pagrindas. Jo samprotavimuose vaikai mokosi savo gimtosios kalbos naudodami šią tvirtą gramatiką kaip pagalbinę struktūrą. Nepaisant to, vaikas vis tiek turi būti mokomas specifinių jo kalbos ypatybių per socialinę sąveiką.
Stimulo skurdas
Vienas iš pagrindinių teiginių, kuriais grindžiama universaliosios gramatikos teorija, vadinamas stimulo argumento skurdu. Šis teiginys teigia, kad vaikai nėra veikiami pakankamai stimulų – žmonių, kalbančių gimtąja kalba – kad galėtų taisyklingai išmokti kalbą. Yra daugybė būdų, kaip galima sujungti žodžius, ir jokia taisykle akivaizdžiai nėra teisingesnė už bet kurią kitą. Be to, šis argumentas teigia, kad vaikams dažniausiai pateikiami teigiami įrodymai, kaip taisyklingai kalbėti, tačiau retai pateikiami neigiami įrodymai arba pataisymai, kai jie kalba negramatiškai. Tačiau vaikai, nepaisant santykinai riboto įvesties kiekio, patikimai išmoksta savo kalbos gramatines struktūras. Argumentas tvirtina, kad tai turi reikšti, kad kalbos struktūroms yra tam tikras įgimtas gebėjimas.
Šis argumentas yra labai prieštaringas ir turi daug kritikų. Kai kurie teigia, kad dirgiklio kiekis, kurį vaikas gauna klausydamasis kitų kalbėtojų, iš tikrųjų yra pakankamai informacijos, kad jis išmoktų kalbos pagrindinę gramatiką, o smegenys gali atpažinti kalbos šablonus, kad užpildytų tai, ko trūksta. Kiti tvirtina, kad vaikai yra taisomi ir jiems pasakoma, kai sakinys yra gramatiškai neteisingas, o tai, kad jie retai (arba niekada) susiduria su negramatiškais sakiniais, moko juos, kad tos gramatinės struktūros yra neteisingos.
Kitos kritikos
Kai kurie evoliucijos biologai teigė, kad kalbant apie kalbos raidą negalima ignoruoti kalbos fiziškumo. Kalba apima ne tik vieną smegenų dalį, bet ir nervų struktūrų derinį. Pasak jų, svarbi burnos, liežuvio ir gerklės anatomija, kaip ir poreikis visoms šioms dalims judėti kartu, kad būtų galima kalbėti. Būtent motorinės kontrolės ugdymas yra kalbos raidos pagrindas.
Kitas argumentas, nukreiptas prieš universaliąją gramatiką, yra tai, kad pati teorija nėra falsifikuojama; kitaip tariant, nėra būdo įrodyti, kad tai neteisinga. Teigiama, kad ji gali nuspėti, kokios bus naujos kalbos, tačiau imties dydis yra pakankamai mažas, kad kai atrandamos naujos kalbos, nustatytos taisyklės kartais pritaikomos, kad atitiktų naujus duomenis. Jei teorija negali būti patikrinta, ji gali būti argumentuota, tada ji negali būti mokslinė. Tai gali pakenkti jos, kaip stiprios nuspėjamosios teorijos, galiojimui, tačiau gali nepakeisti jos aprašomojo tikslumo.