Kai kas sako, kad meilė yra universali kalba; kiti tvirtina, kad tai matematika. Tačiau iki šiol užfiksuotoje žmonijos istorijoje visuotinė kalba nebuvo pasiekta. Kai kas mano, kad viena egzistavo prieš kelis šimtus tūkstančių metų, Homo sapiens aušroje, iš kurios išsivystė visos įvairios šiuolaikinės kalbos. Kita šių diskusijų pusė primygtinai reikalauja, kad žmogus turi atsirasti organiškai, kaip tai daro anglų kalba, per bendrą domėjimąsi pasauliniu supratimu ir verslo reikalais.
Universalios kalbos idėja šimtmečius buvo lingvistinių tyrimų ir literatūrinių svarstymų objektas. Nepaisant to, galima teigti, kad šios kalbos „visuotinai“ egzistuoja tik tam tikrose pasaulio vietose. Pavyzdžiui, tokiose šalyse kaip Kinija arba ištisuose regionuose, tokiuose kaip Viduriniai Rytai, vartojama viena kalba – atitinkamai kinų mandarinų ir arabų. Tačiau net ir šių homogenizuotų regionų lankytojai vis dar pastebi tarmės ir sintaksės skirtumus, dėl kurių kalbos toli gražu nėra universalios.
Kai kuriose religinėse tradicijose yra istorijų, susijusių su tikėjimu universalia kalba, kuri egzistavo priešistoriniais laikais. Pavyzdžiui, Biblijos pasakojime apie Babelio bokštą aprašoma, kaip prieštaringos pasaulio kalbos arba „kalbų painiava“ kilo iš originalo kalbos, kurią Adomas ir Ieva pradėjo Edeno sode. Indijos brahmanų tradicijoje, kaip ir judėjų ir krikščionių tikėjime, kalbų išsibarstymas įvyko kaip baudžiančio dievo veiksmas. Senovės graikai primygtinai reikalavo, kad Hermisas sukurtų įvairias kalbas kaip palaima mirtingojo įvairovei ir džiaugsmui.
Prieš kelis šimtmečius universalios kalbos idėja buvo sumanyta, visų pirma siekiant komercijos ir mokslo atradimų. Vokiečių matematikas Gottfriedas Leibnicas ir jo amžininkas prancūzas René Descartesas ilgai svarstė tai, ką Leibnicas apibūdino kaip „characteristica universalis“ – matematinę priemonę idėjoms išreikšti peržengiant kalbines ribas. Nors šiuolaikiniai skaičiavimai ir analitinė geometrija nuėjo ilgą kelią standartizuodami sudėtingas idėjas „universalia kalba“, šie dalykai vargu ar yra visuotinai suprantami.
Kai kurie bandė suformuluoti savo universalias kalbas, pavyzdžiui, esperanto 19 amžiaus pabaigoje ir Lojban XX amžiaus pabaigoje. Abi kalbos vis dar egzistuoja, jas propaguoja kalbotyros grupės, kurių narių skaičius pamažu auga. Nors siekiama sukurti vadinamąją tarptautinę pagalbinę kalbą, nė viena iš jų nepriartėjo prie visuotinio pripažinimo.
Daugelis mano, kad anglų kalba yra universali artimiausios ateities kalba, daugiausia dėl britų ir amerikiečių dominuojamo kapitalizmo plitimo visame pasaulyje. Tačiau 2011 m. daugiau žmonių mokoma kinų kaip pirmosios kalbos nei anglų, o iki 2050 m., remiantis „National Geographic“ naujienomis, tiek pat žmonių bus mokoma arabų, hindi ir ispanų kalbų. Bene didžiausią žmonijos galimybę turėti universalią kalbą įkūnija JAV Pentagono sukurtas super vertimo kompiuteris, kuris kalba bet kokia kalba, kurią turi suprasti vartotojas.