Uolienų geologija yra mokslas, tiriantis kietąją Žemės medžiagą. Jame analizuojamos skirtingos įvairių rūšių uolienų fizinės savybės, kokia uolienų sudėtis ir kaip uolienos atsidūrė savo vietoje. Šis tyrimas yra būtinas norint suprasti planetos istoriją ir tai, kaip ji susiformavo iki dabartinės būklės. Pramonėje uolienų geologija yra labai svarbi nustatant inžinerijos saugą, sušvelninant problemas, susijusias su statyba ant naujų paviršių.
Manoma, kad pirmasis geologas buvo senovės graikų mokslininkas Teofrastas. Trečiajame amžiuje prieš Kristų jis išleido knygą „Apie akmenis“. Ji laikėsi savo autoritetingų pozicijų ankstyvaisiais viduramžiais. Naujas sąvokas apie uolienų geologiją XI amžiuje pristatė Abu al-Rayhanas al-Birunis. Jis paaiškino, kad Indija kadaise buvo vandenyno dalis, kad paaiškintų įvairias uolienų formacijas ir fosilijas, kurias jis rado. Savo darbais jis paveikė daugybę gamtos filosofų, kurie galiausiai tapo Renesanso geologijos principais.
1785 m. Karališkajai Edinburgo draugijai Jamesas Huttonas pristatė šiuolaikines uolienų geologijos teorijas. Jis suformulavo teoriją, kad kalnai laikui bėgant erodavo ir virto nuosėdomis. Šios nuosėdos jūroje susiformavo į naujas uolienas ir galiausiai grįžo į sausumą. Huttonas nustatė, kad uolos gali informuoti žmoniją apie tikrąjį Žemės amžių.
Uolienų geologų teigimu, uolienos skirstomos į tris tipus: nuosėdines, magmines ir metamorfines. Tipas nustatomas pagal tai, kaip iš pradžių susidarė uoliena. Magminė uoliena kristalizuojasi iš magmos arba lavos. Kai ši uoliena yra eroduota ar kitaip nualinta, ji laikoma nuosėdine uoliena. Nuosėdinė uoliena savo ruožtu tampa metamorfine uoliena, kai ją veikia stiprus slėgis arba karštis. Visas tris galima išlydyti dar kartą, pradedant ciklą iš naujo.
Uolienų geologija labai priklauso nuo lauko darbų. Kadangi uolienos randamos gamtoje, geologams dažniausiai reikia keliauti ten, kur yra uolienų telkiniai. Uolienų ir jų struktūrų kartografavimui ir identifikavimui atliekamos įvairios praktikos. Geologinis žemėlapių sudarymas leidžia geologui suformuluoti teoriją apie visą skirtingų uolienų formacijų struktūrą ir vietą. Tai padeda nustatyti erozijos lygį ir procesą bei galimų archeologinių liekanų vietas. Atliekami įvairūs uolienų identifikavimo metodai, įskaitant seisminius bandymus ir fizinę analizę.
Nors uolienų geologija šioje srityje yra svarbi, laboratorinis darbas taip pat yra labai svarbus. Laboratorijoje uolienų identifikavimui petrologai naudoja du pagrindinius metodus, kurie abu yra labai patikimi. Tyrėjai naudoja elektroninį mikrozondą arba optinę mikroskopiją. Elektroninio mikrozondo naudojimo procesas apima cheminių kompozicijų ekstrahavimą, siekiant nustatyti uolienų evoliuciją. Atliekant optinę mikroskopiją, plonos uolienų dalys analizuojamos naudojant poliarizuotą šviesą, siekiant nustatyti skirtingas mėginio savybes.