Užrakinto sindromas yra neurologinė būklė, kuriai būdingas beveik visiškas kūno paralyžius, dėl kurio paciento smegenys lieka visiškai nepažeistos ir aktyvios. Iš esmės pacientas yra uždarytas savo kūno viduje, jo bendravimo galimybės yra ribotos. Tikimybė pasveikti po uždarojo sindromo yra labai maža, nes dauguma gydymo būdų yra orientuoti į paliatyvią priežiūrą, kad pacientas jaustųsi patogiai ir palengvintų bendravimą.
Šią retą sveikatos būklę sukelia smegenų kamieno pažeidimas, dėl kurio kūnas paralyžiuojamas. Smegenų kamieno pažeidimai yra dažna priežastis, kaip ir trauma, insultas ar liga. Kadangi smegenų kamienas kontroliuoja raumenų judesius ir įvairius instinktyvius judesius, pvz., kvėpavimą ir širdies plakimą, uždarojo tipo sindromas ne tik trukdo pacientui judėti, bet ir kelia grėsmę jo gyvybei. Pavyzdžiui, pacientas negali nuryti savarankiškai, gali sutrikti kvėpavimas ir širdies ritmas bei kitų organų veikla.
Dauguma pacientų, sergančių užrakinto sindromu, gali judinti raumenis aplink akis. Tai paskatino žmones sukurti komunikacijos sistemas, pagrįstas akių raumenų judėjimu. Šio tipo bendravimas dažniausiai grindžiamas mirksėjimu atsakant į taip arba ne klausimus arba žodžių rašymu mirksėdami, padedant pagalbininkui, kuris skaito abėcėlės raides. Kadangi viršutinė smegenys yra nepažeistos, kai kurie mokslininkai taip pat teigė, kad technologijos, galinčios tiesiogiai susieti su smegenimis, kūrimas gali būti naudingas pacientams, sergantiems šia liga, nes tai leistų jiems ne taip sudėtingai bendrauti.
Tokios būklės pacientų gyvenimas gali būti labai varginantis. Pacientai, užmezgę ryšį su savo šeimomis ir medikų komandomis, liudijo apie savo išgyvenimus, apibūdindami jausmą, kad yra įstrigę sienoje, šulinyje ar tunelyje ir negalintys išlipti. Uždarytas pacientas gali girdėti, matyti ir interpretuoti dirgiklius kaip ir normalios fizinės būklės žmogus, tačiau reaguoti gali tik akimis.
Prognozė žmonėms, sergantiems uždarojo sindromu, nėra gera. Dauguma pacientų niekada nepasveiksta ir dažniausiai patiria komplikacijų, susijusių su smegenų kamieno pažeidimu, kuris galiausiai baigiasi mirtimi. Kartais raumenų masažas ar stimuliavimas gali padėti pacientui, sergančiam užrakinto sindromu. Paprastai reikalinga palaikomoji priežiūra, įskaitant maitinimo vamzdelius ir kateterius, siekiant užtikrinti, kad pacientas gautų jam reikalingą mitybą ir galėtų saugiai evakuoti atliekas.
Ši sąlyga pasirodė kai kuriuose romanuose, filmuose ir televizijos laidose. Vienas žymus uždaroje būsenoje esantis pacientas Jeanas Dominique’as Bauby apie savo patirtį parašė knygą „Nardymo varpas ir drugelis“.