Uzufruktas yra teisėta teisė naudoti žemę tol, kol ji nėra sugadinta ar sunaikinta. Uzufrukto turėtojui, asmeniui, kuris naudojasi šia teise, taip pat neleidžiama parduoti ar perleisti žemės. Ne visos jurisdikcijos pripažįsta uzufruktą, o kitose gali būti taikomos specialios sąlygos, skirtos apriboti šią teisę. Jei žmonės nėra tikri dėl savo teisėtų teisių, patartina pasikonsultuoti su advokatu, kuris specializuojasi atitinkamoje teisės srityje.
Uzufrukto sutartimi kažkam suteikiamas leidimas naudotis žeme nustatytą laiką arba iki mirties, priklausomai nuo sutarties sąlygų. Sutartyje taip pat gali būti nurodyta, kad žmonėms leidžiama keisti žemę. Tai suteikia žmonėms teisę auginti ir nuimti derlių, nuomoti žemę nuomininkams ir pan. Kitais atvejais žmonės turi naudoti žemę lygiai taip, kaip yra, kaip tada, kai žmonės turi teisę naudoti upę rekreacijai, bet negali keisti upės.
Yra keletas nustatymų, kuriuose galima naudoti uzufrukto sutartį. Ūkininkai gali susitarti leisti kaimynams panaudoti nenaudojamas savo žemės dalis, vietiniai žmonės gali turėti teisę naudotis vyriausybei priklausančia žeme tradiciniais būdais, o žmonės taip pat gali įforminti uzufruktą į testamentą. Tokiu atveju sutuoktinis ar maitintojo netekęs vaikas paveldi teisę naudotis žeme, bet ne nuosavybę, ir vengia mokėti už turtą turto mokestį. Ši teisinė spraga buvo uždaryta kai kuriose pasaulio vietose.
Su teise naudotis turtu paprastai atsiranda pareiga jį išlaikyti. Tikimasi, kad žmonės susilaikys nuo turto sugadinimo ir atitaisys žalą, kai ji atsiranda dėl jų veiklos. Už nekontroliuojamą ar neišvengiamą žalą, pvz., audros žalą, gali būti atsakingas uzufruktorius arba savininkas, atsižvelgiant į sutarties sąlygas. Įprasta tokių atvejų draudimas, kad būtų išvengta potencialiai brangios atsakomybės.
Regionuose, kuriuose šis žemės naudojimo būdas nepripažįstamas, gali būti alternatyvų žmonėms, norintiems sudaryti susitarimą, suteikiantį teisę kam nors naudotis nuosavybe jo neturint. Gali būti sudaromos teisinės sutartys, kad būtų sudarytas teisiškai įgyvendinamas susitarimas, atitinkantis regiono žemės naudojimo įstatymus ir žemės naudojimo sutartis. Ši teisė skiriasi nuo nuomos ir nuomos sutarčių, pagal kurias žmonės turi teisę naudotis turtu mainais už atlygį ir tam tikrus kitus teisinius aspektus, priklausomai nuo sutarties.