Kas yra vaikščiojimo biomechanika?

Ėjimas yra pagrindinis būdas nukreipti kūną tam tikra kryptimi. Tai daugialypė specifinių judesių serija, vadinama eisenos modeliu, apimančiu beveik visas kūno dalis, veikiančias vieningai. Mokslinis tyrimas, kaip kūnas juda, kad pakeistų savo vietą, vadinamas vaikščiojimo biomechanika. Norint suprasti ėjimo biomechaniką, reikalingos pagrindinės žinios apie kiekvieną eisenos sekos fazę.

Ėjimo biomechanika skirstoma į du etapus, vykstančius vienu metu: stovėsenos fazę ir siūbavimo fazę. Stovėjimo fazė prasideda kažkuo, vadinamu kulno smūgiu, kuris įvyksta, kai vienas kulnas atsitrenkia į žemę. Kai taip atsitinka, ši koja tampa kūno stabilizatoriumi. Tačiau jis nestovi vietoje. Stovėjimo fazės metu vaikštančiojo kūno svoris pasislenka nuo kulno per pėdą iki kojų pirštų. Šis etapas yra svarbus ėjimo biomechanikos aspektas, nes keičia kūno padėtį ir paruošia jį judėti iš vienos vietos į kitą.

Norint iš tikrųjų pajudinti arba nustumti kūną į kitą vietą, kita koja turi judėti prieš stabilizatoriaus koją. Ši ėjimo biomechanikos fazė vadinama sūpynės faze. Sūpynės fazė prasideda stovėjimo fazės pabaigoje, kai kūno svoris perkeliamas į kojų pirštus. Tada kūnas nustumia svorį nuo kojų pirštų kamuoliukų ir siūbuoja koją į priekį, kol kulnas susilies su žeme. Kulno smūgio metu didžioji kūno svorio dalis perkeliama į priekinę koją.

Eisenos ciklo metu reikalingi svorio poslinkiai ir specifiniai klubų bei liemens judesiai, norint sėkmingai pakeisti kūno padėtį. Pavyzdžiui, vaikščiojimo biomechanikoje stovinčios kojos klubas turi šiek tiek pasislinkti į priekį, tikintis padėties pasikeitimo. Gebėjimas perkelti didžiąją svorio dalį pirmyn ir atgal per kojas, kai abi kojos juda, yra būtina norint išlaikyti pusiausvyrą ir sėkmingai varyti kūną į priekį.

Rankos taip pat vaidina svarbų vaidmenį vaikščiojimo biomechanikoje. Pavyzdžiui, siūbuojant ranką priešinga svyruojančiai kojai arba dešinę ranką, kai kairė koja svyruoja į priekį, kūnas gali lengviau prisitaikyti prie svorio poslinkių, kad neprarastų pusiausvyros. Įtraukiant rankų judesius taip pat suteikiama galia judėti pirmyn, nes kūnas sunaudoja mažiau energijos vaikštant.