Kai asmenys, jaunesni nei pilnametystės, dirba nuolatinį darbą, ši praktika laikoma „vaikų darbu“. Vaikų darbo apibrėžimą gali būti sudėtinga apibrėžti, nes skirtingose kultūrose yra skirtingi „vaikų“ ir „tvaraus darbo“ apibrėžimai, o tai gali apsunkinti įstatymų, skirtų vaikų darbui panaikinti, formulavimą ir vykdymą. Vaikų samdymo praktikos priešininkai teigia, kad vaikų darbas yra išnaudojamas ir dažnai labai pavojingas.
Jungtinių Tautų teigimu, „vaikas“ yra bet kuris asmuo, jaunesnis nei 18 metų. Specialiuose darbo įstatymuose jaunesni nei 16 metų vaikai gali būti laikomi teisėtais tikslais, o kai kuriose šalyse ši riba gali būti dar mažesnė – maždaug 12 metų ar 14. Šio tipo darbo statistikoje daugiausia dėmesio skiriama vaikams nuo penkerių iki 14 metų, nes daugelis šalių, kuriose vaikų darbas yra problema, turi įstatymus, leidžiančius žmonėms dirbti visą darbo dieną sulaukus 14 metų.
Ilgalaikis darbas gali būti bet kokios formos visu etatu, pradedant nuo žemės ūkio iki darbo gamyklose. Vaikų darbas dažniausiai apima įprastas užduotis, tokias kaip gamyba, ūkininkavimas ir valymas, nors vaikai taip pat gali dirbti kitose pramonės šakose, pavyzdžiui, sekso pramonėje. Kad vaikas būtų laikomas vaikų darbu, o ne paprastu darbo stažu, vaikas paprastai turi nelankyti mokyklos dėl savo darbo grafiko, o darbo sąlygos turi būti sunkios arba pavojingos.
Yra keletas problemų, susijusių su vaikų darbu. Pirma problema yra ta, kad nepilnamečiai pagal įstatymą nėra įgalioti patiems rinktis, o daugeliu atvejų vaikai dirba todėl, kad yra priversti tai daryti, o ne todėl, kad nori dirbti. Kai kuriais atvejais vaikai, naudojami gamybai ir kitoms užduotims, iš tikrųjų yra vergai, kuriuos tėvai pardavė tokiam darbui. Vaikai, kurie nėra vergai, gali gauti minimalų atlyginimą už savo darbą ir dažnai yra priversti atlyginimą atiduoti šeimos nariams, o ne pasilikti sau. Vaikai darbininkai taip pat neturi galimybės eiti į mokyklą, bendrauti su draugais ir gyventi įprastą gyvenimą.
Vaikai šimtmečius dirbo šeimos ūkiuose ir šeimos įmonėse, o istoriškai buvo įprasta, kad vaikai buvo mokiniai, sulaukę aštuonerių metų. Pameistrystė buvo gana vertinama, nes suteikdavo galimybę vaikams susikurti karjerą treniruojantis su patyrusiais žmonėmis, o per pameistrystės sistemas mokėsi visi – nuo gydytojų iki audėjų. Tradicija skatinti vaikus užsiimti šeimos ūkio darbais ar padėti šeimos verslui gyvuoja daugelyje pasaulio regionų.
Vaikų panaudojimas darbininkams tapo problema pramonės amžiuje, kai pradėjo atsirasti gamyklų, gaminančių prekes, kurios istoriškai buvo gaminamos namuose arba amatininkų. Augant gamykloms iškilo daug darbo problemų – nuo darbo dienos trukmės iki saugos darbo vietoje, o vaikai dažnai būdavo įrašomi į gamyklas, atliekančias alinantį darbą, pavyzdžiui, audimą ir siuvimą. Vaikai taip pat dirbo pavojingoje aplinkoje, pavyzdžiui, kasyklose. Pirmieji vaikų darbo įstatymai buvo priimti XIX amžiaus dešimtmetyje, atspindintys socialinį nerimą dėl vaikų įdarbinimo gamyklose.
Nors vaikų darbas yra labai rimta problema, daugelis šalių ėmėsi veiksmų, kad jaunesni nei 18 metų asmenys galėtų dirbti tam tikromis aplinkybėmis. Daugelyje visuomenių į darbą žiūrima kaip į vertingą patirtį ir indėlį į visuomenę, o galimybė dirbti ne visą darbo dieną ir pameistrystė jaunesniems nei 18 metų asmenims yra laikoma svarbia. Tokiais atvejais nepilnametis paprastai turi gauti leidimą dirbti, o jo darbo laikas ir sąlygos yra ribojamos įstatymais, siekiant užkirsti kelią išnaudojimui ir užtikrinti, kad nepilnametis turėtų laiko eiti į mokyklą ir bendrauti.