Kaip ir visų rūšių amnezija, vaikystės amnezija yra būklė, kuri neleidžia žmogui prisiminti ar turėti prisiminimų po tam tikro momento. Vaikų amnezijos atveju, kuri dar vadinama infantiline amnezija, žmogus neprisimena pirmųjų savo vaikystės metų. Paprastai tai reiškia pirmuosius dvejus vaikystės metus, tačiau kai kuriems žmonėms atminties praradimas gali apimti pirmuosius ketverius gyvenimo metus. Tyrėjai siūlo keletą galimų vaikystės amnezijos paaiškinimų, o kai kurie netgi teigia, kad tam tikri žmonės yra labiau linkę nei kiti. Nors būklė yra dažna ir paprastai nėra pavojinga, kiekvienas, norintis toliau tirti, turėtų kreiptis pagalbos į apmokytus terapeutus.
Vaikų amnezijai yra įvairių paaiškinimų. Sigmundas Freudas teigė, kad toks vaikystės atminties praradimas yra trauminės amnezijos rūšis, kurios metu vaikas slopino prisiminimus apie trauminius įvykius, įvykusius psichoseksualinio vystymosi metu. Kadangi Freudo paaiškinime moksliniai tyrimai neskiriami anekdotiniams įrodymams, jis kartais kritikuojamas. Kitos teorijos apie vaikystės amneziją apima neurologinio vystymosi stoką kūdikystėje, nepilną kalbos raidą ir vaikų bei suaugusiųjų patiriamų emocijų ir perspektyvų skirtumus. Apskritai, vaikai turi ribotus gebėjimus koduoti nuolatinius prisiminimus, todėl dažnai šie prisiminimai prarandami laikui bėgant.
Tyrimai rodo, kad gali būti tam tikri vaikystės amnezijos modeliai. Pavyzdžiui, moterys linkusios išsaugoti prisiminimus, įvykusius anksčiau, ir yra ryškesni, nei išlaiko vyrai. Manoma, kad tai gali būti dėl skirtingų lyčių bendravimo ir pokalbių vaikystėje. Rasė taip pat gali turėti įtakos vaikystės amnezijai. Pavyzdžiui, europiečiai ir azijiečiai linkę prisiminti jaunesnius vaikystės prisiminimus nei kai kurios kitos etninės grupės.
Apskritai vaikystės amnezija yra gana dažna ir nėra pavojinga. Kadangi šios rūšies amnezija nėra kilusi dėl organinės priežasties, pavyzdžiui, galvos traumos, retai kada reikia atsižvelgti į fizinę žalą. Tačiau gali būti padaryta psichologinė žala, į kurią reikia atsižvelgti, jei vaikystės atminties praradimas atsirado dėl to, kad vaikas slopina prisiminimus apie pavojingus įvykius, pavyzdžiui, prievartą. Esant tokiai situacijai, gali prireikti terapeuto, kuris specializuojasi atminties praradimo ir, konkrečiau, slopintų prisiminimų srityje. Tai gali būti sudėtinga teritorija, ypač kai naudojami tokie metodai kaip prieštaringa hipnozė, ir į ją turėtų kreiptis tik apmokyti specialistai ir pacientai, suprantantys kiekvieno pranašumo ir trūkumo galimybes.