Vaikystės sociologija yra sociologijos poskyris, susiformavęs XX amžiaus pabaigoje. Juo siekiama apibrėžti vaikystės prigimtį ir jos santykį su visa visuomene. Santykiai su vaikais, vaikų teisės ir biologiniai bei kultūriniai vaikystės aspektai yra vaikystės sociologijos tyrimų objektai.
Sociologai skiriasi santykių tipais, kuriuos tiria tirdami vaikus. Kai kurie tyrinėtojai daugiausia dėmesio skiria vaikų ir suaugusiųjų sąveikai, todėl vaikystės sociologija daugiausia yra šeimos sociologijos pogrupis. Kiti daugiausia dėmesio skiria vaikų tarpusavio santykiams ir būdams, kuriais tie santykiai formuoja savo subkultūras.
Kai kurie vaikystės sociologijos modeliai vaikystę apibūdina kaip grynai socialinę konstrukciją, o ne universalų reiškinį ar biologinę būtinybę. Tyrėjai, ginantys arba dirbantys pagal šį modelį, gali supriešinti vaikystę skirtingose visuomenėse. Jų rezultatai dažnai meta iššūkį vakarietiškai vaikystės, kaip laimingo, apsaugoto vystymosi laikotarpio, sampratai.
Iki devintojo dešimtmečio į vaikystę pirmiausia buvo žiūrima per socializacijos ir raidos psichologijos objektyvus. Raidos psichologijoje vaikai dažniausiai laikomi pasyviomis būtybėmis, kurios vystosi daugiau ar mažiau biologiškai nulemtu keliu. Socializacijos teorijos į vaikus žiūri kaip į pasyvius kultūros receptorius, kurie dar nėra visiškai socializuoti.
Tačiau devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje sociologai pradėjo kurti alternatyvias vaikystės teorijas, kurios apibūdino vaikus kaip aktyviai dalyvaujančius savo vystymesi. Šis gebėjimas rinktis yra žinomas kaip agentūra platesnėje sociologijos srityje. Vaikų agentūra yra daugelio diskusijų objektas šiuolaikinėje vaikystės tyrimų sociologijoje.
Dėl šių ir kitų priešingų nuomonių apie vaikystės prigimtį gali kilti skirtingų vaikų teisių sampratų. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, vaikystė yra konstruktas, o ne būtinas faktas, paneigia, kad vaikams visuomenėje turėtų būti suteiktas saugomas statusas. Tikėtina, kad šie sociologai į vaikus žiūri kaip į mažumų grupę, kuri neturi galios ar gebėjimo kontroliuoti daugumos savo gyvenimo kokybės aspektų, todėl jiems turėtų būti suteikta ypatinga apsauga.