Noras gyventi yra tam tikras išgyvenimo instinktas, skatinantis asmenis dėti pastangas, kad įveiktų situacijas, kurios kelia grėsmę gyvybei, ir toliau mėgautis gyvenimo teikiamais privalumais. Atsižvelgiant į stiprią daugumos žmonių psichologinę jėgą, noras gyventi dažnai gali paskatinti sunkiai sergančius ar sužeistus žmones išlaikyti gyvybę net tada, kai išgyvenimo prognozė nėra labai gera. Daugelis gydytojų mano, kad šis noras toliau gyventi suteikia didelę psichologinę naudą žmonėms, kuriems atliekama didelė operacija arba kurie bando įveikti tokias sunkias ligas kaip vėžys, o kartais padeda suteikti jėgų gyventi daug daugiau metų, nei kas nors tikėjosi.
Yra keletas veiksnių, galinčių prisidėti prie noro gyventi, net jei gyvenimo aplinkybės nėra palankios. Žmonės, kurie serga sunkiomis ligomis, kurios linkusios pakirsti jų asmeninį potraukį gyventi, gali pastebėti, kad ryšiai su artimaisiais ir noras praleisti su jais daugiau laiko suteikia motyvacijos ir toliau kovoti už sveikatos atstatymą. Jausmas, kad prieš mirtį turi nuveikti daugiau, taip pat gali prisidėti prie kovos už nugalėjimą ir išlikimą gyvam. Tam tikru mastu pati mirties baimė gali būti motyvacija tęsti kovą ir kuo ilgiau išlikti gyvam.
Per daugelį metų atsirado įvairių mąstymo mokyklų, bandančių paaiškinti valios gyventi pagrindą, įskaitant Sigmundo Freudo malonumo principą ir Adlerio valią valdžiai. Daugeliui šių požiūrių ar teorijų būdinga samprata, kad žmonės linkę ieškoti socialinio bendravimo vieni su kitais kaip savo gyvenimo puoselėjimo priemone. Kai dėl kokių nors priežasčių ta socialinė sąveika yra apribota, tai gali susilpninti norą gyventi. Pavyzdžiui, žmogus, kuris yra izoliuotas nuo kitų žmonių ir neturi jokios pagrįstos vilties kada nors vėl susijungti su žmonėmis, gali pradėti mažiau rūpintis gyvenimu ir galbūt net pasveikinti mirties galimybę kaip būdą pabėgti nuo izoliacijos.
Nors noras gyventi yra laikomas vienu iš pagrindinių žmogaus paskatų, jis dažnai veikia kartu su kitais veiksniais, turinčiais įtakos asmenų mąstysenai. Pavyzdžiui, religiniai įsitikinimai ar meilė savo šaliai gali paskatinti asmenį noriai mesti gyvenimą, jei tiki, kad tai bus didesnės naudos labui. Taip pat žmonės, kenčiantys nuo sunkių psichikos ir emocinių sutrikimų, gali prieiti prie išvados, kad gyvenimas yra per sunkus ir nenaudingas, ir paskatinti juos atimti gyvybę. Nors noras gyventi paprastai yra labai stiprus, jį gali pakirsti daugybė veiksnių ir laikui bėgant jis tampa toks silpnas, kad ši valia nebegali įkvėpti jokiam norui likti tarp gyvųjų.