Keitimo koeficientas yra gana konkretaus ketinimo finansinis apskaičiavimas, kuris paprastai naudojamas tik tada, kai vieną valstybinę įmonę įsigyja kita. Techniniu požiūriu tai yra naujos bendrovės akcijų skaičius, kurį akcininkas gali tikėtis gauti mainais už savo senosios bendrovės akcijas. Keitimo koeficientu iš esmės bandoma atsižvelgti į esamos rizikos skirtumus tarp dviejų besijungiančių įmonių.
Yra įvairių metodų, kuriais apskaičiuojamas keitimo santykis. Paprastai akcijų vertinimus atlieka trečiųjų šalių brokeriai, kad nustatytų atskiros akcijos kainą abiem bendrovėms, ir yra nurodyta sutartyje tarp dviejų įmonių. Brokeriai paprastai apmokestina tam tikrą procentą nuo visos sandorio sumos kaip mokėjimą.
Kaip ir visi santykiai, keitimo santykis iš esmės yra skaitinės trupmenos išraiškos būdas. Daugeliu atvejų didžiausias trupmenos skaičius, žinomas kaip skaitiklis, yra vidutinė vienos iš įmonių akcijos kaina, o apatinis skaičius, vardiklis, yra kitos bendrovės pirminio viešo siūlymo (IPO) kaina. Tačiau vargu ar tai yra taisyklė, o pačios įmonės turi derėtis dėl keitimo santykio sąlygų. Kiti veiksniai, galintys turėti įtakos jį nustatant, yra, bet jais neapsiribojant, neapmokėtas akcijų skaičius, negrąžinta skola, bet kokios nuosavybės rinkos vertė ir pinigų srautai.
Paprastai tikslinės bendrovės akcijoms suteikiama didesnė kaina, viršijanti tą, už kurią pačios bendrovės akcijos būtų parduodamos atviroje prekyboje. Paprastai tai daroma siekiant pasaldinti sandorį akcininkams, kurie kitu atveju gali būti santūrūs dėl sandorio. Nuo 20 iki XNUMX % nėra neįprasta, nors gali būti teikiami aukštesni ir mažesni pasiūlymai, atsižvelgiant į konkretaus pasiūlymo aplinkybes. Abiejų pusių akcininkai galiausiai balsuoja, ar priimti sandorį, ar ne, o akcijos masiškai parduodamos, kad būtų užbaigtas įsigijimas.
Pagal valiutos keitimo santykio pobūdį jis netaikomas, kai sandoryje dalyvauja privati įmonė, nes jais neprekiaujama viešai ir jie neturi akcininkų. Tokiais atvejais buhalteriai bando įvertinti privačios įmonės turtą, pajamas, kredito ar obligacijų reitingą ir kitus kriterijus, kad nustatytų priimtiną pirkimo kainą. Tokiu atveju sprendimą dėl pardavimo sprendžia įmonės savininkai, o ne akcininkai.