Vandens išsaugojimas – tai vandens išteklių taupymo ir apsaugos praktika, apimanti ne tik paviršinį vandenį, pavyzdžiui, ežerus, upes ir vandenynus, bet ir požeminius vandens šaltinius, tokius kaip vandeningieji sluoksniai. Tokio išsaugojimo tikslas – visapusiškai išsaugoti vietovės biologinę įvairovę, kartu aprūpinti sveiką geriamąjį vandenį žmonių populiacijai. Vandens išsaugojimo pastangos yra sustiprintos ir grindžiamos moksliniais tyrimais, kurie naudojami problemoms nustatyti ir galimiems jų sprendimams nustatyti.
Vienas iš pagrindinių vandens aplinkos išsaugojimo tikslų yra tiesiog sustabdyti arba užkirsti kelią vandens taršai. Nors vandenyje visada bus priemaišų, kartais šios priemaišos gali pakenkti organizmams, priklausomiems nuo to vandens. Tai gali sukelti tam tikrų organizmų mirtį ir potencialiai sukelti grandininę reakciją, galinčią paveikti visą maisto grandinę.
Tyrimas turėtų spręsti daugybę skirtingų ir svarbių klausimų. Pavyzdžiui, moksliniai tyrimai galėtų padėti nustatyti, kokios priemaišos yra pavojingos ir kokiais lygiais jos tampa pavojingos. Tai taip pat gali padėti nustatyti, ar šios priemaišos atsiranda natūraliai, ar jas kažkaip įtakoja žmonių veiksmai šioje srityje. Jei įtariama, kad taršos šaltinis yra žmonės, jis gali konkrečiai nustatyti galimus taršos šaltinius, pvz., gamyklą.
Dažnai vandens išsaugojimas remiasi ne tik moksliniais tyrimais, bet ir reguliavimo bei vykdymo užtikrinimo veiksmais, kad būtų pasiekti savo tikslai. Pavyzdžiui, įmonės, aptikusios užterštą gruntinio ar paviršinio vandens tiekimą, gali būti nubaustos baudomis arba net nutraukti rimčiausiais atvejais. Tokios priemonės nebūtų įmanomos, jei ne mokslas ir įstatymų leidžiamosios bei vykdomosios valdžios institucijos, bendradarbiaujančios bendram labui.
Kitas pagrindinis vandens išsaugojimo tikslas yra nustatyti, ar vandens išteklių naudojimas yra tvarus ilgalaikėje perspektyvoje. Tai gali apimti drėkinimą ir geriamąjį vandenį, taip pat vandens naudojimą pramogoms. Kai kuriais atvejais net pramoginis vandens aplinkos naudojimas gali būti jai žalingas. Todėl vartotojai turi elgtis atsakingai ir suprasti, kad jie sąveikauja su jautria aplinka.
Apskritai, kad vandens išsaugojimo pastangos būtų sėkmingos, priklauso nuo plačiosios visuomenės paramos. Jei visuomenė nežinotų apie išsaugojimo pastangas arba būtų prieštaringa, programa greičiausiai žlugs. Todėl švietimas ir informavimas yra kiti svarbūs vandens išsaugojimo aspektai, ypač kai problemos sudėtingos. Apsaugos specialistai dažnai daug laiko praleidžia šviesdami visuomenę apie tokių pastangų svarbą.