Vandens kietumas apibrėžiamas vandens tiekime ištirpusių kalcio ir magnio junginių kiekiu. Vandens kietumas svyruoja nuo minkšto iki labai kieto, o tiekiamo vandens kietumas gali turėti įtakos galutiniam vartotojui, priklausomai nuo to, kaip vanduo naudojamas. Dažniausiai žmonės turi problemų su kietu vandeniu, kuris palieka nuosėdas ant indų, užkemša vamzdžius, susidaro muiluotos nuosėdos, daiktams nuvalyti reikia daugiau muilo ar ploviklio ir gali turėti savotišką skonį. Tačiau minkštas vanduo taip pat gali pakenkti, dažniausiai sugrauždamas plyteles aplink baseinus.
Kai kuriais atvejais vanduo turi būti sukietintas įdedant vandens kietiklį. Tai dažniausiai pasitaiko baseinuose ir akvariumuose. Vandenininkai dažnai naudoja mišinį, kad atitiktų konkrečius jų auginamų žuvų reikalavimus. Vandens kietiklis yra kalcio turintis mišinys, kurį galima dėti į vandenį, kad padidėtų bendras jo kietumas. Svarbu būti atsargiems naudojant šį mišinį, ypač plaukimo baseinuose, nes dėl per didelio naudojimo vanduo taps per kietas ir dėl to kaupsis kalcis.
Vandens kietiklis dažniausiai būna miltelių pavidalo, kurį išmatuojant galima padidinti vandens kietumo lygį. Iš pradžių mišinys gali plūduriuoti paviršiuje arba nusėsti į dugną smėliu pavidalu, tačiau cirkuliuojant vandeniui kietiklis ištirpsta vandenyje, padidindamas bendrą vandens kietumo lygį. Priklausomai nuo to, kiek galonų vandens reguliuojama, gali prireikti iki dienos, kol vandens kietumas stabilizuosis.
Akvariumininkams reikšmingi du kietumo tipai: bendras kietumas (GH) ir karbonatinis kietumas (KH). Dauguma vartotojų gali naudoti bendrą kietumą, kuris yra šių dviejų derinys. Bendrasis kietumas matuoja kalcio ir magnio jonus vandenyje, ir nors tai nėra tiesioginė pH disbalanso priežastis, paprastai vanduo su didesniu GH turi daugiau šarmingumo. Neteisingas GH lygis gali sukelti sunkumų su žuvimis, pradedant veisimosi sunkumais ir baigiant netinkamu maistinių medžiagų įsisavinimu, o norint padidinti GH, gali būti pridėta kietiklio.
Karbonato kietumas konkrečiai reiškia karbonato ir bikarbonato jonų kiekį vandenyje. Karbonato kietumas veikia pH, jungiasi su išsilaisvinusiais vandenilio atomais, sukurtais biologinių reakcijų metu. Paprastai azoto kiekis žuvų rezervuaruose didėja, kai žuvys išsiskiria. Šis azotas skyla į vandenilį ir druskas, kurios laikui bėgant padidina akvariumo pH. Tačiau bikarbonatas jungiasi su vandeniliu, kad pH išliktų stabilus, kol sunaudojami bikarbonato jonai. Tuomet reikia pridėti vandens kietiklio, skirto akvariumams, kad pH vėl sumažėtų.
Žuvies laikymo atveju reikia būti atsargiems, kai pridedamas vandens kietiklis, nes reikalingi skirtingi GH ir KH lygiai. Retais atvejais galima saugiai pridėti vieną vandens kietiklį. Tačiau dažniausiai reikia kruopštaus cheminio reguliavimo, kad vanduo būtų sveikas jame gyvenančioms žuvims. Tai atsispindi bet kuriame komerciniame akvariume, kur vandens kietumo lygis turi būti nuolat reguliuojamas, o skirtingos rūšys laikomos atskirai vandenyje, o tai maksimaliai padidina jų sveikatą.