Vardininko įvardis įgauna atitinkamą formą, kad sakinyje ar sakinyje veiktų kaip subjektas. Apskritai įvardis yra žodis, kuris sakinyje užima daiktavardžio vietą, pvz., „knyga“ arba „žmonės“, ir apima tokius žodžius kaip „tai“ arba „jie“. Sakinio dalykas yra daiktas, dažniausiai daiktavardis arba įvardis, kuris sakinyje atlieka pagrindinį veiksmą. Vardinis įvardis yra tiesiog įvardžio forma, paprastai asmeninis įvardis, pvz., „jis“ arba „mes“, kai jis sakinyje naudojamas kaip subjektas.
Gali būti, kad lengviausia suprasti, kas yra vardinis įvardis, pirmiausia supratus du pagrindinius jo aspektus. Pirma, tai yra įvardis, kuris yra žodis, kuris reiškia daiktavardį arba jį pakeičia. Daiktavardžiai yra pagrindiniai žodžiai, vaizduojantys žmones, vietas, daiktus ir idėjas, įskaitant tokius žodžius kaip „knyga“, „šuo“, „Viljamas“, „miestas“ ir „laisvė“. Tačiau pakartotinis daiktavardžio vartojimas viename sakinyje ar pastraipoje skaitytojui ar kalbėtojui gali būti sunkus. Įvardžiai dažnai naudojami norint nutraukti kartojimą ir įtraukti tokius žodžius kaip „tai“ ir „jis“, kurie gali pakeisti „knyga“ arba „Viljamas“.
Antrasis pagrindinis vardininko įvardžio aspektas yra tai, kad jis sakinyje įgauna subjekto formą. Paprastame sakinyje, pavyzdžiui, „Katė bėgo“, yra du pagrindiniai sakinio elementai: subjektas ir predikatas. Sakinio objektas yra dalykas, kuris sakinyje atlieka pagrindinį veiksmą veiksmažodžio arba predikato forma. Šiame pavyzdyje „katė“ yra tema, o „bėgo“ yra predikatas, nors sudėtingesni sakiniai gali apimti papildomų žodžių ir frazių.
Vardinis įvardis yra tiesiog įvardis, kuris sakinyje veikia kaip subjektas, todėl jis taip pat gali būti vadinamas subjektyviuoju įvardžiu. Jei kas nors parašytų du sakinius: „Vyras atsisėdo su moterimi. Tada vyras padavė moteriai knygą“, – būtų gramatiškai taisyklinga. Jie taip pat gana pasikartoja, net ir mažoje dviejų trumpų sakinių struktūroje. Įvardžiai gali būti naudojami pakeisti kai kuriuos daiktavardžius ir daiktavardžių frazes, kad šie sakiniai būtų įdomesni.
Ankstesniame pavyzdyje „vyras“ yra abiejų sakinių objektas. Tai reiškia, kad bet koks jį pakeičiantis įvardis turi būti vardinis įvardis. „Moteris“ abiejuose sakiniuose yra objektas sakiniuose, todėl jos negalima pakeisti vardininku, o objektyviuoju įvardžiu.
„Jis“ ir „ji“ yra vardiniai, o „jis“ ir „ji“ yra objektyvūs; sakinius būtų galima perrašyti taip: „Vyras atsisėdo su moterimi. Tada jis padavė jai knygą. Daugelis žmonių gali sunkiai nustatyti vardinius ir objektyvius atvejus ir gali naudoti neteisingas formas kiekvienoje pozicijoje. Tai dažnai nutinka su įvardžiais „kas“ – vardininko linksniu ir „kam“ – tikslu.