Įvardinis veiksmažodis yra veiksmažodžio tipas, kuris gali būti naudojamas norint nurodyti, kad veiksmą atlieka sakinio subjektas pats. Tai reiškia, kad šiuose sakiniuose veiksmo subjektas ir objektas yra vienodi. Anglų kalboje tai paprastai nurodoma naudojant įprastą veiksmažodį ir refleksinį įvardį kaip objektą, pvz., „pats“. Įvardiniam veiksmažodžiui anglų kalboje ne visada reikalingas objektas, jei jis gali būti numanomas, o kitose kalbose, pavyzdžiui, prancūzų, reikalingas objektas dėl gramatinio tikslumo.
Pagrindinė įvardinio veiksmažodžio, kartais vadinamo refleksiniu veiksmažodžiu, funkcija yra nurodyti, kad kažkas ar kažkas atlieka veiksmą su savimi. Paprastas to pavyzdys yra tokia frazė kaip „jis nusiprausė“, kai subjektas „jis“ atlieka veiksmą ir jį gauna. Tokie veiksmažodžiai dažniausiai yra pereinamieji, o tai reiškia, kad jiems reikalingas ir subjektas, kuris yra veiksmą atliekantis asmuo arba daiktas, ir objektas, kuris yra to veiksmo tikslas. Netiesioginiai veiksmažodžiai, kuriems nereikia objekto, pvz., „bėgti“ ar „miegoti“, paprastai nenaudojami kaip vardinis veiksmažodis.
Anglų kalboje vardinis veiksmažodis paprastai pridedamas prie objekto, kuris yra to veiksmažodžio tikslas. Tai daroma siekiant išvengti painiavos tokiose frazėse kaip „jis trenkė sau“, kurioje tai rodo, kad veiksmas yra refleksinis. Pati veiksmažodžio forma nėra ypatinga, kad galėtų veikti kaip įvardinis veiksmažodis, o veikia normaliai, o refleksyvus įvardis, kaip objektas, padaro jį įvardiniu. Tačiau yra atvejų, kai objekto nereikia, o veiksmą subjektas vis tiek atlieka pats, tokiais atvejais objektas yra numanomas teiginiu, pvz., „ji galvoja“, o ne „ji galvoja“. sau“.
Tačiau įvardiniam veiksmažodžiui kitomis kalbomis visais atvejais gali būti reikalingas objektas, o ne numanomas objektas. Pavyzdžiui, prancūzų kalboje vardinis veiksmažodis visada yra kartu su subjektu ir objektu, kurie abu turi tą pačią lytį ir skaičių, ir rodo, kad veiksmas yra refleksyvus. Frazė „tu te laves“ prancūziškai reiškia „tu nusiprausi“ ir nurodo asmenį kaip subjektą „tu“ ir kaip objektą „te“. Šie veiksmažodžiai dažnai turi specialias taisykles įvairiose romanų kalbose, pvz., klito ar pusės žodžio naudojimas, nurodant objekto įvardį ispanų kalba.