Veidrodžio testas yra psichologijos praktika, kuri buvo naudojama nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios, siekiant nustatyti, ar gyvūnas ar jaunas žmogus turi tam tikrą įgimtos savimonės lygį, kai mato savo atspindį veidrodyje. Idėja naudoti veidrodžius savimonei įvertinti buvo pagrįsta Charleso Darwino eksperimentais, kai jis juos naudojo stebėdamas orangutanų reakcijas zoologijos soduose. Daugelį dešimtmečių buvo manoma, kad veidrodžio testas atskleidė faktą, kad tik aukštesni primatai sugebėjo suvokti save pagrindiniu lygmeniu. Tačiau laikui bėgant vis dažniau naudojamas testas atskleidė, kad kitos rūšys, pvz., vandenyne plaukiantys žinduoliai, tokie kaip delfinai ir orkos, drambliai ir varnų šeima, Corvidae paukščiai, įskaitant šarkas, yra sąmoningi.
Pirmieji įtikinami įrodymai, kad šarkos gali išlaikyti veidrodžio testą, buvo gauti 2008 m., o kognityvinių testų, naudojant veidrodžius, praktika buvo laikoma patikimu mokslu. Ankstesnės prielaidos apie savimonę, būdingą tik tam tikriems primatams, buvo pagrįstos tuo, kad šios rūšys turėjo gerai išvystytą neokortekso smegenų sritį. Neokorteksas yra didžiausias aukštesniųjų gyvūnų smegenų žievės regionas, ir manoma, kad tai yra regionas, kuris neseniai išsivystė evoliuciniu požiūriu. Neokorteksas, kuris yra visų aukštesnių smegenų funkcijų centras, šarkoje iš viso neegzistuoja.
Veidrodžio testo atlikimo būdas yra atviras tam tikram subjektyviam aiškinimui, tačiau paprastai jis laikomas patikimu, nes laikui bėgant statistiniai įrodymai patvirtino jo rezultatus. Naudojant gyvūnus, subjektui ant kūno suteikiamas mažas atpažįstamas dažų taškelis ir, kai gyvūnui pateikiamas veidrodis, jei jis aptinka dažų dėmę ir todėl atpažįsta atspindį veidrodyje kaip savo kūno atspindį. , ji bandys sąveikauti su ta vieta. Gyvūnas gali parodyti save atpažindamas bandydamas pašalinti dažų tašką arba ieškodamas jo ant savo kūno, kur kitu būdu be veidrodžio jo nepamatytų. Gyvūnas, kuriam nepavyko atlikti veidrodžio testo, į savo atspindį reaguos taip, tarsi tai būtų kitas gyvūnas, kurio atsakas yra agresyvus arba pagrįstas baime.
Praeityje esantys įrodymai rodo, kad kūdikiai negalėjo atpažinti savo atspindžio kaip savo paties atvaizdo bent iki 18 mėnesių amžiaus. Iki 2010-ųjų buvo manoma, kad beveik visi vaikai, sulaukę 24 mėnesių amžiaus, sugebėjo išlaikyti veidrodžio testą, tačiau buvo įrodyta, kad tai yra klaidingas šališkumas, pagrįstas vyraujančiais vaikų testais Vakarų šalyse. Kai kurių ne Vakarų šalių, pavyzdžiui, Kenijos ir Fidžio, vaikai gali neišlaikyti testo iki 6 metų amžiaus, todėl kyla abejonių dėl paties mokslo nešališkumo. Tik keturios primatų rūšys, nepriklausančios žmonėms, nuosekliai taip pat išlaiko veidrodinį testą, o tokios rūšys kaip kapucinų beždžionės ar kiti protingi žinduoliai, pavyzdžiui, kiaulės, paprastai jo neatlaiko.
Veidrodžio testas dažniausiai tinka gyvūnams, kurie nepaprastai nerimauja dėl savo išvaizdos, pavyzdžiui, šarkoms, o kitiems – ne taip gerai. Pavyzdžiui, nors drambliai išlaiko veidrodžio testą ir paprastai yra pripažįstami kaip save suvokiantys padarai, 2006 m. atliktas tyrimas atskleidė, kad testą išlaikė tik vienas iš trijų dramblių. Manoma, kad taip yra dėl to, kad drambliai turi mažai motyvacijos ar rūpesčio tirti keistus ženklus, esančius ant jų odos ir kuriuos galima ištirti ir manipuliuoti tik žiūrint į jų atvaizdą veidrodyje. Tas pats trūkumas gali egzistuoti ir daugelio šunų temperamente, kurie, atrodo, atpažįsta save veidrodyje, bet nelabai nori apžiūrėti dėmes ant savo kūno. Gorilos yra vieni sėkmingiausių primatų, išlaikiusių veidrodžio testą, ir manoma, kad dalis to priežasčių yra labai socialus gorilos elgesys, klasifikavimas tarp grupių pagal akių kontaktą ir fizinę išvaizdą, todėl jas per daug nerimauja pastebimi pokyčiai.