Valdymo apskaita yra vidinė apskaitos forma, randama daugelyje įmonių. Reikšmingas šio apskaitos tipo aspektas yra įmonės pagamintų prekių ar paslaugų sąnaudų paskirstymas. Veiklos kaštų apskaita yra tam tikra įmonėse naudojama išlaidų paskirstymo forma. Jame pagrindinis dėmesys skiriamas išlaidų paskirstymui pagal išlaidų veiksnius, o tai reiškia veiklą, kuri padidins prekių ar paslaugų sąnaudas. Nors ir šiek tiek detali ir reikalaujanti daug laiko, veikla pagrįsta sąnaudų apskaita dažnai įmonėms pateikia tiksliausias jų gaminamų produktų sąnaudas.
Sąnaudų apskaitos aplinkoje egzistuoja trys pagrindinės išlaidos: tiesioginės medžiagos, tiesioginės darbo jėgos ir gamybos pridėtinės išlaidos. Tiesioginės medžiagos – tai bet koks fizinis daiktas, reikalingas prekei pagaminti, pavyzdžiui, mediena, mineralai, kompiuterių lustai, plastikai ar kiti daiktai. Tiesioginis darbas yra darbo jėga, susijusi su produkto gamyba. Tiesioginis darbas yra tik pagrindinis gamybos procesas. Pridėtinės gamybos išlaidos – tai komunalinių paslaugų arba įrenginių sąnaudos, atsirandančios dėl gamybos proceso. Kiekviena iš šių grupių turės išlaidų veiksnį, skirtą pagal veikla pagrįstą išlaidų apskaitą; taip gaminamoms prekėms ir paslaugoms pritaikomi kaštai.
Tiesioginis medžiagų paskirstymas yra gana paprastas veiklos kaštų apskaitoje. Kiekvienos prekės, reikalingos prekei pagaminti, kaina yra išlaidų veiksnys. Todėl tai yra šios konkrečios apskaitos proceso dalies kaina. Tačiau tai gali tapti sudėtinga, jei įmonė turi kelias tiesiogines medžiagas, reikalingas vienam vienetui pagaminti. Buhalteriai turi būtinai įtraukti kiekvieną kainą į gaminyje naudojamų medžiagų dalį.
Taikant šį kaštų apskaitos metodą lengva apskaičiuoti ir tiesioginį darbą. Kiekviena darbo valanda (arba dalinė darbo valanda) yra išlaidų didinimo veikla. Dėl to gamybos darbo sąnaudos tiesiogiai priskiriamos gaminiui. Panašiai kaip ir paskirstant tiesiogines medžiagas, keliems asmenims, dirbantiems gaminant prekę, turi būti paskirstytos išlaidos, nes kitaip įmonės neįvertins produkto ir praras pinigų šioje proceso dalyje.
Pridėtinės gamybos išlaidos yra ta vieta, kur didžioji darbo dalis atliekama paskirstant išlaidas pagal veikla pagrįstą sąnaudų apskaitos metodą. Buhalteriai apskaičiuos sąnaudas, kurių įmonei reikia norint nustatyti prekės gamybos procesą. Tai įprasta taikant paketinių sąnaudų metodą, kuris yra vienas iš dviejų bendrų valdymo apskaitos išlaidų metodų. Tada buhalteriai turi nustatyti geriausią sąnaudų veiksnį, kurį naudoti pridedant gamybos išlaidas, pvz., darbo valandų arba mašinų valandų, reikalingų prekei pagaminti, skaičių. Gamybos pridėtinių išlaidų paskirstymo procesas tampa bendromis pridėtinėmis išlaidomis, padalytomis iš visų valandų, o tai suteiks vieneto sąnaudas, kurios bus paskirstytos visoms pagamintoms prekėms ar paslaugoms.