Rašytojai ir kalbėtojai pirmiausia naudoja veiksmažodžius, norėdami nurodyti veiksmo tipą, pvz., „skristi“ arba nurodyti bendrą egzistavimo būseną, pavyzdžiui, „gyventi“. Ypatingas veiksmažodžių tipas, žinomas kaip kopula arba susiejantis veiksmažodis, apibūdina sakinio temą, dažniausiai naudojant terminą „būti“ anglų kalba. Veiksmažodžiai daugeliu kalbų yra vienas iš pagrindinių sakinio elementų; daugumai gramatinių anglų kalbos sakinių reikalingas bent vienas daiktavardis, veikiantis kaip subjektas, ir predikatas, kuris paprastai apima vieną ar daugiau veiksmažodžių.
Veiksmažodžių forma ir funkcija
Sakinyje veiksmažodis paprastai įgyja infinityvo arba konjuguotos formos. Anglų kalboje infinityvo forma paprastai apima žodį „to“, pvz., „bėgti“ arba „šokti“. Tačiau konjuguoti veiksmažodžiai išmeta žodį „iki“ ir turi tokias formas kaip „bėga“ ir „šoko“ žodžiais „Jis bėga kiekvieną dieną“ arba „Ji peršoko kliūtį“. Šios konjuguotos formos paprastai yra linksniuojamos arba tam tikru būdu keičiamos, kad būtų nurodyta ką nors apie sakinį, kurio dalis yra veiksmažodis, pvz., „įtemptas“ arba „balsas“. Konjugacijos taisyklės įvairiose kalbose skiriasi, tos, kurios laikosi paprastos konjugacijos taisyklės, vadinamos „įprastomis“, o tos, kurios nesilaiko, yra „netaisyklingos“.
Kalbant apie funkciją, veiksmažodžiai sakinyje atlieka veiksmą arba susieja vieną idėją su kita. Veiksmo veiksmažodžiai, tokie kaip „bėgti“, „vaikščioti“ ir „plaukti“, nurodo, ką daro sakinio subjektas, pvz., „Jis bėga“ arba „Katė miega“. Kita vertus, kopula sujungia dvi idėjas, jas sulygindama, pvz., „Jis yra mano mokytojas“ arba „Automobilis buvo raudonas“. Kiekvienoje vartosenoje šie veiksmažodžiai paprastai būna po sakinio temos, kurią jie nurodo arba apibūdina.
Pirminiai ir pagalbiniai veiksmažodžiai
Pirminiai veiksmažodžiai išreiškia pagrindinį veiksmą ar santykį sakinyje. Frazėje „Jis bėga“ žodis „bėga“ nurodo veiksmą. Kita vertus, pagalbiniai veiksmažodžiai suteikia antrinės informacijos arba padeda konjuguoti pirminius veiksmažodžius. Pavyzdžiui, žodis „buvo“ sakinyje „Jis ėjo į parduotuvę“ yra pagalbinis pirminio veiksmažodžio „eina“ ir sujungia jį į naują laiką.
Aktyvus ir pasyvus balsas
„Balsas“ nurodo veiksmažodžio akcentą. Pagrindinis skirtumas yra tarp aktyvių, į temą orientuotų sakinių, pvz., „Aš išviriau brokolius“, ir pasyvius arba į objektus orientuotus sakinius, pvz., „Brokolius viriau aš“. Žmonės paprastai mano, kad aktyvus balsas yra patrauklesnis ir stipresnis rašant nei pasyvus, o rašytojai dažnai kuria aktyvius sakinius tinkamai išdėstydami temą, objektą ir veiksmažodžius.
Įvairūs konjugacijos ir linksniavimo tipai
„Įtempta“ nurodo laiką, per kurį vyksta veiksmas. Anglų kalba tai paprastai išskiria praeitį, dabartį ir ateitį. Pavyzdžiui, veiksmažodžių linksniavimas šiuose sakiniuose sukuria tris skirtingas laiko būsenas: „Moteris sėdėjo ant kėdės“ arba „Moteris sėdi ant kėdės“ arba „Moteris sėdės ant kėdės“. Kai kurios kalbos mažai kuo skiriasi per linksniavimą, vietoj to vartoja prieveiksmius ar pagalbinius žodžius; Anglų kalba iš tikrųjų nelinksuoja tarp esamojo ir būsimojo laiko, bet naudoja pagalbinį žodį, kad pakeistų iš „sėdi“ į „bus sėdėti“.
„Aspektas“ apibūdina kažką apie veiksmažodžio prigimtį. Taip galima atskirti progresyvų ir neprogresyvų, pavyzdžiui, sakinio linksniavimas „aš pasiimu kibirą“ gali reikšti, kad kas nors paima kibirą amžinai, kiekvieną dieną nustatytu laiku arba tik vieną kartą. Ji išskiria statinę ir dinaminę būseną; konkretus įvykis, o ne besikeičianti situacija.
„Nuotaika“ nurodo veiksmažodžio santykį su ketinimu ar tikrove. Anglų kalba nenaudoja daug nuotaikų, tačiau vartojama orientacinė, apibūdinanti faktą ir nuomonę kaip „Ursula atsisėdo“; imperatyvas, apibūdinantis įsakymą ar draudimą kaip „Ursula, sėsk“; ir subjunktyvi, kuri yra gana atvira ir apima tokius prašymus kaip „Jimas pasiūlė Ursulai atsisėsti“. Kitose kalbose vartojama neigiama nuotaika, o ne neigiamas žodis, pvz., „ne“, kuris sukuria teiginius, panašius į „Ursula nesėdėk“.
Tranzityvumas
Daugumoje sakinių yra pereinamieji, netiesioginiai arba refleksiniai veiksmažodžiai. Pereinamieji veiksmažodžiai veikia sakinio objektą, pvz., „Jis metė kamuolį“, kur „Jis“ yra subjektas, o „kamuolys“ yra objektas, kuriam daromas veiksmas. Tačiau netiesioginiai veiksmažodžiai tiesiog veikia be objekto, pvz., „Katė miegojo“. Refleksiniai veiksmažodžiai veikia patį subjektą, matomi tokiuose sakiniuose kaip „Jis nukrito nuo laiptų“, kuriuose po pereinamojo veiksmažodžio seka objektas, nurodantis subjektą.