Vėjo erozija yra natūralus procesas, kurio metu dėl vėjo poveikio keičiasi žemės paviršiaus formos. Tai gali vykti dviem pagrindiniais būdais. Vėjas gali išstumti ir pernešti dirvožemio, dumblo ir smėlio daleles, kartais nunešdamas jas dideliais atstumais ir nusodindamas kitose vietose, o dėl smulkių, ore sklindančių mineralinių dalelių abrazyvinio poveikio, jis gali nualinti paviršius, todėl susidaro daug būdingų darinių. Vėjo sukeliama dirvožemio erozija yra rimta problema daugelyje pasaulio šalių ir gali turėti didelį ekonominį poveikį. Problemą apsunkino žmogaus veikla daugelyje sričių.
Vėjo sukelta erozija daugiausia pastebima sausringuose ir pusiau sausringuose pasaulio regionuose, nes trūksta drėgmės, reikalingos dirvožemio dalelėms sulaikyti. Reta augmenija taip pat prisideda prie vėjo erozijos poveikio, nes augalų šaknys padeda išlaikyti dirvą kartu, o stiebai ir žalumynai trukdo vėjui. Medžiagos gabenimas vėju gali būti suspensijos, kai labai mažos dalelės lieka pakibusios ore ir gali būti gabenamos dideliais atstumais, ir sūdymas, kai didesnės dalelės šokinėja išilgai paviršiaus, kartais išstumdamos daugiau dalelių. Dėl to kai kuriose vietose išeikvojamos mažos dalelės, o kitose vietose, kur šios dalelės nusėda, jas paverčia susikaupusios dulkės, dumblas ar smėlis.
Mažų dalelių pašalinimo iš dirvožemio paviršiaus vėjo procesas yra žinomas kaip defliacija. Dėl to pažemėja dirvožemio paviršius, kai kuriose vietose susidaro defliacijos įdubimai, o paviršius, kurį daugiausia arba tik sudaro didesnės likusios dalelės, vadinamas dykumos grindiniu. Medžiaga dažniausiai nusėda vėjo ten, kur yra kokių nors kliūčių, tokių kaip uolos, augmenija ar žmogaus sukurtos konstrukcijos – vėjo greitis sumažėja ten, kur ji teka per kliūtį ir medžiaga nukrenta ant žemės. Nusodinta medžiaga pati gali sudaryti kliūtį, dėl kurios toliau kaupiasi vėjo pūstos medžiagos, kaip ir smėlio kopose, kurios gali apimti labai didelius plotus, pvz., Didįjį Rytų Ergą ir Didįjį Vakarų Ergą Sacharos dykumoje Šiaurės Afrikoje. Vėjo nusodintos dulkės ir dumblas yra žinomi kaip liosai ir gali apimti didelius plotus.
Uolienų paviršių susidėvėjimas dėl vėjo pučiamų dalelių yra žinomas kaip dilimas, o susidarančios uolienų formos vadinamos ventiliacijomis. Tarp dažniausiai pasitaikančių dykumose esančių ventiliacijos objektų yra plokšti, lygūs uolienų paviršiai, nukreipti į vyraujančią vėjo kryptį ir 30–60 laipsnių kampu horizontalės atžvilgiu, dažnai su išskirtiniais grioveliais ir duobėmis. Šių uolienų formų buvimas nuosėdose yra praeityje buvusio sausringo klimato rodiklis. Ilgos, vėjo suformuotos keteros, kurios smailėja pavėjui, vadinamos jardangais ir gali būti matomos daugelyje dykumų vietovių. Ventifaktai taip pat buvo pastebėti Marso paviršiuje.
Dėl vėjo erozijos dideli žemės plotai gali tapti nedirbami ir gali sukelti dykumų plėtimąsi, nes žemė, išeikvota dirvožemio ir mažesnės dalelės, blogiau sulaiko drėgmę. Nors dirvožemio erozija vyksta natūraliai, dėl intensyvios žemdirbystės ir miškų naikinimo dirvožemis tapo labiau pažeidžiamas vėjo erozijai, nes atidengiamas paviršius, padidėja garavimas ir pašalinama apsauginė danga. Vėjo pučiamos dulkės, atsirandančios dėl dirvožemio erozijos, taip pat gali kelti pavojų, nes pablogina oro kokybę ir matomumą, užkemša techniką ir kaupiasi upėse, pakelia upės vagą ir padidina potvynių riziką. Vienas iš blogiausių vėjo dirvožemio erozijos pavyzdžių buvo „dulkių dubuo“ praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje pietinėse ir centrinėse Amerikos lygumose, ir tai tebėra problema sausesnėse pasaulio vietose.