Vengiantis asmenybės sutrikimas yra psichinė liga, dėl kurios drovūs žmonės keičia savo gyvenimą taip, kad jiems niekada nereikėtų susidurti su nepatogiomis socialinėmis situacijomis. Žmonės su šia liga linkę dirbti vieni ir dažnai gyvena labai izoliuotą gyvenimą. Daugelis žmonių kenčia nuo įvairių nerimo sutrikimų, tačiau tuos asmenis nuo vengiančių asmenybės sutrikimų skiria tai, kaip jie reaguoja į savo nerimą keliančius jausmus. Tiksli vengiančio asmenybės sutrikimo priežastis nėra žinoma, tačiau daugelis gydytojų mano, kad tai gali būti paveldimų veiksnių ir gyvenimo patirties derinys. Gydymas yra įmanomas, tačiau sėkmė paprastai yra labai neaiški, iš dalies todėl, kad pacientai dažnai nenori susidurti su savo problemomis.
Asmenys, turintys vengiantį asmenybės sutrikimą, gali turėti draugų, tačiau paprastai jie turi palyginti nedaug ir gali net nemėgti leisti laiko su jais. Kai kurie iš jų netgi turi problemų leisti laiką savo šeimose ir gali rasti būdų, kaip išvengti tokio kontakto. Šis intymaus kontakto trūkumas gali sukelti depresiją, o kartais ši būklė gali būti klaidingai diagnozuojama kaip klinikinė depresija.
Pirmieji šio sutrikimo simptomai paprastai atsiranda vaikystėje, o laikui bėgant jie dažnai pablogėja. Kai kurie ekspertai mano, kad tai prasideda kaip paprastas drovumas, o kitų žmonių reakcija į tą drovumą priverčia individą trauktis nuo bet kokio socialinio kontakto, kol galiausiai jis tampa suluošinantis. Kai pacientai sensta, jie tampa vis labiau įgudę ir specializuojasi savo vengimo metoduose. Daugeliu atvejų jie taip pakeičia savo gyvenimą, kad beveik niekada nepatiria jokio socialinio nerimo, nes niekada nesusiduria su situacijomis, kuriose jis gali kilti.
Labiausiai paplitęs požiūris į gydymą yra sutelkti dėmesį į psichoterapiją. Gydytojas dažnai bandys rasti bet kokius ribojančius įsitikinimus pacientų mintyse ir padėti jiems pakeisti mąstymo būdą. Kartais vaistai gali būti naudojami kartu su terapija, kad būtų lengviau ir palengvinti paciento kasdienius socialinius susitikimus. Dažnai reikalingas terapeuto atsargumas, nes šie žmonės kartais gali labai blogai reaguoti į itin intensyvius terapinius užsiėmimus. Terapija, žiūrint iš jų perspektyvos, dažnai vertinama kaip tam tikras socialinis kontaktas, o jei tai nesiseka sklandžiai, labai tikėtina, kad jie nuo jo pasitrauks.
Įprastas šių asmenų polinkis vengti bet kokių socialinių situacijų yra vienas iš pagrindinių dalykų, galinčių apsunkinti gydymą. Gali būti sunku įtikinti tuos, kurie vengia asmenybės sutrikimų, ieškoti terapijos. Jie dažnai supranta, kad turi problemų, tačiau daugelis iš jų mieliau toliau kentėtų, nei susidurtų su socialiniu kontaktu, kurio reikia norint pasveikti. Kai pacientai tęsia gydymą, jie dažnai gali pagerėti, bent jau tam tikru mastu.