Vengimo sutrikimas, tiksliau žinomas kaip vengiantis asmenybės sutrikimas (APD) arba nerimastingas asmenybės sutrikimas, yra psichologinė būklė, kuriai būdingas didžiulis socialinis slopinimas ir drovumas. Žmonės, kenčiantys nuo šios būklės, viešose situacijose dažniausiai jaučiasi labai nepatogiai, vengia socialinio bendravimo ir kontaktų su kitais žmonėmis. Vengimo sutrikimas nėra tas pats, kas antisocialus asmenybės sutrikimas, kai žmonės pažeidžia socialines taisykles ir normas.
Siekiant nustatyti vengimo sutrikimą, galima naudoti daugybę kriterijų. Pirmasis yra polinkis vengti socialinio bendravimo, dažnai suvokiant, kad tam tikri dalykai yra paaukojami vengiant kontakto su kitais žmonėmis. Pacientai taip pat linkę jaustis netinkami ar nevertingi, jie nenori draugauti ar suartėti su žmonėmis, nes bijo patirti atstūmimą. Socialinis slopinimas yra vengimo sutrikimo požymis, kaip ir ypatingas jautrumas kitų žmonių mintims ir veiksmams.
Kai asmuo, turintis vengimo sutrikimų, bendrauja su žmonėmis socialiai, jis ar ji gali atrodyti labai drovus ir uždaras. Pacientas dažnai tampa apsėstas vertinti savo elgesį, todėl pacientas retai kalba ar bendrauja su kitais, bijodamas būti pripažintas nevertu. Pacientai taip pat linkę per daug analizuoti kitų veiksmus, paversdami nekenksmingus komentarus rimtais charakterio išpuoliais arba nesugebėdami teisingai interpretuoti teiginio. Baimė būti suvoktam kaip socialiai nepatogus, deja, gali paskatinti pacientą elgtis socialiai nepatogiai arba netinkamai.
Asmenys, turintys vengimo sutrikimų, dažniausiai pradeda jausti simptomus būdami jauni. Kartais būklė iškyla reaguojant į bendraamžių izoliaciją ar susvetimėjimą, o kitais atvejais ji atsiranda spontaniškai. Abiem atvejais pacientas gali identifikuotis kaip vienišas, reiškiantis susvetimėjimą ir nepasitenkinimą. Dėl vengimo sutrikimo žmonės dažnai gyvena vieni, ir tai gali būti derinama su tokiais dalykais kaip nerimo sutrikimai ar obsesinis kompulsinis sutrikimas.
Yra keletas vengimo sutrikimų gydymo būdų, kuriuos galima ištirti kartu su psichologu, psichiatru ar kitu psichikos sveikatos specialistu. Išsamios individualios terapijos sesijos gali būti derinamos su grupine terapija, siekiant ištirti pagrindinę sutrikimo priežastį ir būdus, kuriais būtų galima spręsti socialinio nerimo ir vengimo problemas. Kai kuriems pacientams taip pat naudinga vartoti vaistus kartu su kitomis gydymo formomis. Kartais pacientams gali tekti pasikonsultuoti su keliais terapeutais prieš surandant asmenį ir tinkamą gydymo metodą.