Ventriloquismas yra pramogų forma, kai žmogus tarsi priverčia savo balsą skleisti nuo kito objekto. Ventriloquizmas yra iliuzija, nes visiškai neįmanoma pakeisti savo balso kilmės jokiais analoginiais metodais. Tačiau, kaip ir daugelis iliuzijų, pilvo kalbėjimas yra populiari pramogų forma.
Yra dvi pilvo kalbėjimo formos. Šiuolaikinėje epochoje populiariausias skvarbų kalbėjimas yra tada, kai pilvakalbiams atrodo, kad jų balsas kyla iš kažko šalia esančio, pavyzdžiui, manekeno. Tolimas pilvo kalbėjimas, kurio daugelis nelaiko „tikra“, yra tada, kai balsas kyla iš nematomos vietos, bet atrodo, kad jis kilęs iš objekto.
Kaip minėta anksčiau, pilvakalbis iš tikrųjų nekeičia savo balso kilmės. Praktikuojantys pilvo kalbėjimą moka kalbėti nejudindami lūpų ar žandikaulio. Manipuliuodamas kitu objektu, dažnai manekenu, pilvakalbis leidžia atrodyti, kad garsas sklinda iš to šaltinio. Tai sukelia du prieštaraujantys pojūčiai. Mūsų akys pastebi, kad pilvakalbis nejudina burnos, tačiau vis tiek girdime garsą. Kai matome, kad manekeno burna juda, mūsų smegenys užmezga ryšį, kad garsas turi sklisti iš manekeno.
Yra tam tikrų garsų, kuriuos reikia paaukoti, kad būtų veiksmingai atliktas pilvo kalbėjimas. Tokie garsai, kaip m, b ir p, turi būti pakeisti panašiai skambančiais priebalsiais, nes jie negali būti skleidžiami be kontakto nuo lūpų iki lūpų. Jei pilvakalbis pakeičia, tarkime, raidę „m“ raide „d“ ir jei jis kalba pakankamai greitai, auditorija neturėtų suprasti skirtumo.
Ventriloquizmas atsirado dar senovės Graikijoje, kur jis dažnai buvo siejamas su magija. Viduramžiais pilvo kalbėjimas dažnai buvo laikomas raganavimo forma, kartu su visomis bausmėmis. Šiuolaikinė pilvakalbio forma atsirado tik XVI amžiuje, kai ji buvo priimta kaip pramoga, o ne kaip magija, kurios reikėtų bijoti.
Didelį lūžių pilvo kalbėjimas pasiekė Amerikos Vodevilio eroje. Per šį laikotarpį daugybė pilvakalbių atvėrė kelią šiuolaikiniams atlikėjams. Įžymūs vidurio kalbininkai, bet jais neapsiribojant, yra Žiulis Vernonas, Edwardas Bergeris ir Didysis Lesteris. Nors daugelis iš šių asmenų savo veikloje naudojo kelis manekenus, būtent Didysis Lesteris išpopuliarino pavienius manekeno pilvakalbio aktus.