Vestibuliarinė reabilitacija, taip pat žinoma kaip vestibuliarinė reabilitacijos terapija (VRT), yra pusiausvyros reabilitacijos forma esant vidinės ausies problemoms. VRT apima specifinius manevrus arba pratimus, kurie yra skirti vidinės ausies problemoms ištaisyti arba paciento smegenims perkvalifikuoti, kad būtų kompensuojamos problemos, kurių negalima ištaisyti. Tai gydymo būdas įvairiems sutrikimams, atsiradusiems dėl vestibuliarinės sistemos infekcijos ar sužalojimo, arba tiesiog dėl senėjimo.
Vestibuliarinė sistema yra vidinės ausies posistemė, kuri nustato galvos judesius ir padeda išlaikyti pusiausvyrą bei kontroliuoti akių judesius. Vestibuliarinės problemos simptomai yra galvos svaigimas, galvos svaigimas ir disbalanso jausmas judant, nors tokius simptomus taip pat gali sukelti vestibuliarinės problemos, tokios kaip stresas, nuovargis, sumažėjęs kraujo tekėjimas į smegenis ir regėjimo sutrikimai. Vestibuliarinė reabilitacija nėra veiksminga dėl šių simptomų ne vestibuliarinių priežasčių. Sutrikimai, kurie gali teigiamai reaguoti į vestibuliarinę reabilitacinę terapiją, yra gerybinis paroksizminis padėties galvos svaigimas (BPPV), galvos svaigimo tipas, kurį, kaip manoma, sukelia atsiskyrusios dalelės vidinėje ausyje, ir labirintitas, būklė, susijusi su vidinės ausies patinimu.
Medicininis įvertinimas, įskaitant tokius metodus kaip posturografija, Dix-Hallpike testas, elektronistagmografija (ENG) ir kiti, gali padėti nustatyti, ar vestibuliarinė reabilitacija ar kiti gydymo būdai yra tinkami konkrečiam pacientui. Posturografija apima paciento bandymą išlaikyti pusiausvyrą stovėdamas ant judančios platformos ir tuo pat metu žiūri į judantį regimąjį taikinį. Paciento svorio pasiskirstymo poslinkiai šios procedūros metu registruojami ir analizuojami, siekiant nustatyti, kaip pacientas išlaiko pusiausvyrą ir kokios paciento pusiausvyros sistemos dalys gali būti pažeistos. Atliekant Dix-Hallpike testą, gydytojas greitai judina paciento galvą ir kūną atlikdamas daugybę manevrų ir stebi paciento akis, ar neatsiranda nevalingo akių judesio, vadinamo nistagmu, kuris gali rodyti vestibuliarinį sutrikimą. ENG apima kelis diagnostinius testus, kuriais matuojamas nistagmas esant skirtingoms aplinkos sąlygoms, pvz., akimis stebint judantį taikinį arba kai temperatūros pokyčiai patenka į ausies kanalą.
Atlikus įvertinimą ir nustačius vestibuliarinį sutrikimą, gydytojai gali paskirti įvairius VRT gydymo būdus. Pavyzdžiui, BPPV gydymui gali būti naudojami Epley ir Semont manevrai, taip pat žinomi kaip kanolito pozicijos keitimo procedūros arba kaip dalelių padėties keitimas. Šių procedūrų metu paciento galva perkeliama į keletą padėčių, kad būtų galima pakeisti laisvai plaukiojančių kalcio karbonato kristalų padėtį, dėl kurių į smegenis siunčiami klaidingi signalai, stimuliuojant netinkamas nervines skaidulas.
Papildoma vestibulinio aparato reabilitacijos terapija gali apimti pratimus, skirtus kitoms kūno dalims, pavyzdžiui, paciento smegenims, akims ir raumenims, treniruoti, siekiant kompensuoti vestibuliarines problemas. Tai gali apimti kliniškai sukurtų pratimų rinkinį, žinomą kaip Cawthorne-Cooksey pratimai, ir ugdomąją veiklą, tokią kaip šokiai, kovos menai ir sportas, apimantis platų rankų ir akių koordinavimą. Iš pradžių pacientas gali pastebėti pastebimą simptomų pablogėjimą, kai jis pradeda pratimus, tačiau simptomai paprastai pagerėja, kai kūnas yra pertreniruojamas kompensuoti sutrikimą.
Kai kurie pacientai gali patirti dekompensaciją praėjus mėnesiams ar metams po to, kai baigė šių pratimų kursą. Dekompensacija atsiranda, kai organizmas praranda kompensavimo metodus, sukurtus vestibuliarinės reabilitacijos metu. Jį gali sukelti paciento kasdienybės sutrikimai, pavyzdžiui, ligos ar kelionės. Pacientams, kuriems pasireiškia dekompensacija, paprastai patariama vėl pradėti mankštos kursą, kai tik simptomai pasikartoja.