Vestibuliarinė terapija, kartais vadinama vestibuliarine reabilitacijos terapija arba VRT, yra specializuotas, neinvazinis gydymas, skirtas padėti asmenims įveikti lėtinį galvos svaigimą ir galvos svaigimą, kurį sukelia vidinės ausies sutrikimai. Terapija susideda iš įvairių pratimų, skirtų pagerinti regėjimo orientaciją, akių motoriką, pusiausvyrą ir eiseną. Terapiją paprastai atlieka darbo ar fizioterapeutas, o ją sudaro įprastinės procedūros, atliekamos reabilitacijos įstaigoje ir namuose.
Tam tikri asmenys patiria lėtinius galvos svaigimo priepuolius ir galvos svaigimą dėl tam tikrų vidinės ausies sutrikimų tipų, tokių kaip gerybinis paroksizminis padėties galvos svaigimas (BPPV), Menjero liga ir labirintas. Sukimosi ar pasvirimo pojūčiai dažnai sukelia žmogaus pusiausvyros sutrikimą ir koordinacijos stoką, būtiną atliekant kasdienes veiklas, tokias kaip vairavimas, ėjimas ir darbas. Šios sąlygos gali būti sekinančios ir gali neigiamai paveikti žmogaus gyvenimo kokybę. Dažnai gydytojai rekomenduoja vestibuliarinę terapiją kaip būdą susidoroti su galvos svaigimu ir galvos svaigimu ir galiausiai jį įveikti.
Vestibuliarinės terapijos tikslas – pertreniruoti smegenis, kad vidinės ausies generuojami neteisingi signalai, sukeliantys klaidingus judesio pojūčius, būtų iš naujo interpretuojami ir koreguojami. Paprastai profesiniai arba kineziterapeutai vadovauja pacientams atliekant daugybę prižiūrimų pratimų, skirtų laipsniškai sumažinti galvos svaigimo ir galvos svaigimo simptomus. Šie pratimai skirti priversti smegenis kompensuoti klaidingą informaciją. Norėdami tai padaryti, terapeutai sutelkia dėmesį į dvi pagrindines sritis, būtent vizualinį suvokimą ir kūno padėties nustatymą.
Kalbant apie vizualinius aspektus, pacientai atlieka tam tikrus pratimus, kad sustiprintų nejudančių objektų vizualinį suvokimą. Jie taip pat užsiima rutina, skirta pagerinti akių judėjimą ir objektų sekimą. Šios veiklos, atliekamos reguliariai tiek namuose, tiek reabilitacijos įstaigoje, padeda smegenims kompensuoti ir galiausiai panaikinti neteisingą įvestį, gaunamą iš vidinės ausies pusiausvyros centrų. Vietoj to, smegenys išmoksta pasikliauti informacija, gaunama per vizualinį suvokimą.
Antrasis vestibuliarinės terapijos aspektas orientuotas į kūno padėtį ir padėti žmogui atgauti pusiausvyros jausmą bei normalų judėjimą. Kai žmogus jaučia judesį, kaip ir galvos svaigimas, jis arba ji kompensuoja savo eiseną ir laikyseną. Pavyzdžiui, daugelis žmonių įgyja įprotį siūbuoti į šoną eidami, kad išlaikytų pusiausvyrą, panašiai kaip žmogus vaikšto laivu ar metro traukiniu. Šis atsakas sustiprina smegenų interpretaciją apie vidinės ausies generuojamus signalus, iš esmės patvirtindamas judesio suvokimą. Lėtai koreguodami žmogaus eiseną ir stiprindami pusiausvyros jausmą, terapeutai tikisi ištaisyti klaidingą smegenų judesio interpretaciją.
Kalbant apie terapiją, žmogus, pradėjęs koreguoti regimąjį suvokimą, atlieka pratimus, skirtus padėti atkurti pusiausvyros jausmą stovint vietoje. Be to, dėl to, kad kai kurie pacientai pakeitė savo vaikščiojimo būdą, kad kompensuotų judesio jausmą, jie turi iš naujo išmokti tinkamą judėjimo būdą, judėdami nuo kulno iki kojų pirštų. Terapeutai naudoja tam tikrus pratimus, kad padėtų šiam procesui.
Kai kurie žmonės nusivilia vestibuliarine terapija, nes procesas gali užtrukti. Tiesą sakant, iš pradžių galvos svaigimo ir galvos svaigimo simptomai gali pablogėti, kol jie nepagerėja. Tačiau ilgainiui, pasitelkus kantrybę ir kruopštumą, vestibuliarinė terapija daugeliui žmonių padėjo įveikti lėtines ligas ir susigrąžinti gyvenimo kokybę.