Vidaus ligų stacionaras – tai gydytojas, kuris profesionalų laiką skiria tik hospitalizuotų pacientų, sirgusių bet kokia suaugusiųjų liga, pažeidžiančia vidaus organus ir sistemas, pvz., šlapimo pūslės, kepenų, žarnyno ir skrandžio ligomis, priežiūrai. Skirtingai nuo eilinio vidaus ligų gydytojo, kuris gali turėti privačią praktiką ir atvyksta į ligoninę tik tam, kad apžiūrėtų paskirtus pacientus, vidaus ligų gydytojai neturi privačių pacientų ar klinikų, o savo dienas praleidžia diagnozuodami ir gydydami kitų gydytojų pacientus, nesvarbu, ar per trumpą laiką. – ilgalaikis ir ilgalaikis buvimas objekte. Paprastai baigę septynerių–aštuonerių metų magistrantūros studijas, kurios specializuojasi vidaus ligų srityje, šie vidaus ligų ligoninės gydytojai, taip pat žinomi kaip internistai, taip pat gali praktikuoti pospecialybę, pvz., nefrologiją, hematologiją, kardiologiją ar imunologiją, suteikdami jiems tiek plačių, tiek nišinių žinių. Vidaus ligų ligoninės gydytojo įgūdžiai ir įžvalga paprastai laikomi tokiais ekspertais, kad be bendrųjų ir jų subspecialybių pacientų gydymo internistas, dirbantis visą darbo dieną ligoninėje, taip pat gali konsultuoti kolegas gydytojus ir mokyti medicinos internus bei rezidentus.
Į kasdienes vidaus ligų gydytojo pareigas įeina pacientų priėmimas ir medicininės apžiūros, kurių metu internistas konsultuoja pacientų priežiūros klausimais, rekomenduoja gydymą ir sprendžia su šio gydymo susijusias problemas, net jei tai reiškia, kad reikia atsiliepti į skambutį ir nedelsiant atvykti į ligoninę savaitgaliais arba vidury nakties dėl staigios komplikacijos. Kai kuriuose tyrimuose įvardijami pažangūs vidaus ligų ligoninių gydytojų įgūdžiai, padedantys ūmiomis ligomis sergantiems pacientams gauti geresnį gydymą ir greičiau pasveikti nei pas kitus gydytojus. Kitas ligoninės, kurioje vidaus ligų gydytojas dirba visą darbo dieną, privalumas yra tas, kad gydytojams, turintiems privačius kabinetus, nereikia gaišti laiko kelionėms į ligoninę, kad sužinotų apie savo klientus; vietoj to jie perduoda pacientus tiems, kurie turi lygiaverčių ar daugiau žinių. Galiausiai, paciento būklei stabilizavus arba išgydžius, vidaus ligų stacionaras yra pagrindinis darbuotojas, atsakingas už paciento patvirtinimą išrašyti.
Karjeros statistika rodo, kad dauguma ligoninių iš tikrųjų yra vidaus ligų ligoninės gydytojai. Viena iš priežasčių yra ta, kad didžioji dalis mokymų norint tapti licencijuotu vidaus ligų gydytoju apima darbą su ligoninių stacionarais ir mokymąsi gydyti sunkias ligas. Todėl pereiti prie nuolatinio hospitalizavimo yra lengviau, nes jie yra pripratę prie savo paslaugų intensyvumo, nenuspėjamumo ir 24 valandas per parą. Be to, šie gydytojai paprastai gali gauti daug didesnius atlyginimus kaip stacionarai, nei kaip privatūs vidaus ligų gydytojai. Siekdamos patenkinti būsimą vidaus ligų specialistų poreikį ligoninės lygmeniu, daugelis vidaus ligų mokyklų išplėtė savo mokymo programas, įtraukdamos stacionarų stažuotes ir akademinius kelius, kad taptų vidaus ligų stacionare iš karto baigus medicinos rezidentūrą ir prieš įgyjant subspecialybę.