Vidaus partnerio sutartis iš esmės yra sutartis, kuria nustatomos kiekvieno santykiuose dalyvaujančio asmens teisės ir pareigos bei sukuriamas teisiškai įpareigojantis būdas dalytis išlaidomis, finansinėmis sąskaitomis, pajamomis ar kita asmenine nuosavybe. Epochoje, kai vyksta daug diskusijų dėl tos pačios lyties asmenų santuokos siekiančių asmenų teisių, terminas „vidaus partnerio susitarimas“ kartais tapo išskirtiniu tos pačios lyties poroms. Faktas yra tai, kad buitinio partnerio sutartis gali būti sudaryta tarp bet kurių dviejų nesusituokusių suaugusiųjų, nesvarbu, ar jie yra tos pačios, ar priešingos lyties. Jei vidaus partnerio sutartis sudaryta veiksmingai, ji gali suteikti visas santuokos privalumus, išskyrus tuos, kuriuos suteikia tik nacionalinė vyriausybė, pvz., mokesčių lengvatas, pensijas ir kitus turto ar paveldėjimo klausimus.
Tokio tipo susitarimai taip pat gali sudaryti sąlygas susituokusioms poroms paprastai suteikiamoms teisėms, tokioms kaip testamentai ar norų pareiškimai. Tokia sutartis turi tokią pat teisinę reikšmę kaip ir nuomos sutartis. Buitinio partnerio sutarties pažeidimai gali būti kreipiami į teismą kaip sutarties pažeidimai. Jungtinėse Valstijose šis klausimas pirmą kartą buvo iškeltas į tarptautinę sceną 1976 m., kai Kalifornijos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo bylą Marvin prieš Marviną ir nusprendė, kad rašytinės ir net žodinės sutartys tarp nesusituokusių partnerių teisiškai galioja kaip ir vedybų sutartys.
Paprasčiausia vidaus partnerio sutartis gali suteikti teisiškai įpareigojančią sistemą nesusituokusioms poroms ar net kambario draugams. Tokios sutarties sąlygos galėtų apimti kiekvieno partnerio apmokamų namų ūkio išlaidų procentą, ar partneriai gali bendrai turėti ir kartu būti atsakingi už finansines sąskaitas ir kokiomis priemonėmis visas per partnerystę įgytas turtas būtų padalytas jai pasibaigus. Vidaus partnerių susitarimų dažnai siekia poros, palaikančios ilgalaikius santykius, kai skyrybų įstatymai neapsaugotų, kad vienas partneris finansiškai išnaudotų kitą.
Vidaus partnerystės įstatymai įvairiose JAV valstijose skiriasi ir dažniausiai yra susiję su sveikatos draudimo ir apsilankymų ligoninėje klausimais. 2011 m. dešimt valstybių pasiūlė tam tikras ribotas teises pagal vidaus partnerio susitarimą, o kitos penkios siūlė tos pačios lyties asmenų santuokas. Be to, kai kurios šalys siūlė nacionaliniu mastu pripažintas vidaus partnerystes. Kaip ir Jungtinėse Valstijose, vidaus partnerio sutartimi suteiktos teisės įvairiose šalyse skiriasi. Tačiau tai, kad kuri nors nacionalinė vyriausybė nepripažįsta vidaus partnerystės, savaime nedaro negaliojančio vidaus partnerių susitarimo teisinės galios.