Naudojant judančių paveikslų koncepciją, videomenas yra priemonė, kuri gali akcentuoti kitas meno formas arba savaime išsilaikyti galerijose esančiose instaliacijose. Dizainuose naudojami vaizdo pristatymai, kurie gali būti derinami su garsu, jei menininkas to pageidauja. Nors koncepcija paprastai yra panaši į televizijos pristatymus ar eksperimentinį filmų kūrimą, ji laikoma atskira meno forma, labiau suderinta su tapyba ir fotografija.
Pirmieji vaizdo meno pavyzdžiai atsirado septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose plėtojant vaizdo technologijas. Vaizdo įrašų gamybos metodams tapus ryškesniems ir ekonomiškesniems, šiuolaikiniai epochos menininkai ėmė naudoti mediją kartu su kitais meno eksponatais. XX amžiaus pabaigoje ir 1960 amžiaus pradžioje tobulėjant skaitmeninėms technologijoms, vaizdo įrašai tapo daug ryškesni galerijose kartu su tradiciniais meno kūriniais. Medija perėjo nuo vaizdo juostos naudojimo prie formatų, tokių kaip skaitmeninis vaizdo diskas ir kietojo kūno standieji diskai.
Pagrindinis skirtumas tarp videomeno ir kino yra tai, kad jame nenaudojami tradiciniai filmo kūrimo aspektai, tokie kaip konkretus pasakojimas ar siužetinė linija. Dažnai šiame meno stiliuje tiesiog naudojami vaizdai, kuriuose nėra jokių dialogų ar aktorių. Kartais jame gali būti kartojamas judesio vaizdas, naudojamas viso meninio kūrinio aspektui reprezentuoti. Didžiausias skirtumas tarp videomeno ir kino yra pramogų samprata. Filmai paprastai kuriami taip, kad žiūrovas patirtų tam tikrą emocinį pasitenkinimą, o vaizdo menas gali turėti savybių, kurios labai skiriasi priklausomai nuo menininko ketinimų.
Šiuolaikinis vaizdo menas išsivystė į skirtingas platformas, kuriose naudojamas visas naujų medijų meno technologijų spektras. Populiariausi formatų pavyzdžiai yra interaktyvūs filmai, vaizdinė muzika ir kompiuterinė grafika realiuoju laiku. Interaktyvus filmas sutelkia dėmesį į žiūrovo ryšį su kūriniu. Vaizdinėje muzikoje gali būti naudojami skirtingi garso technologijos aspektai, kuriuose gali būti arba nebūti tikrojo muzikinio akompanimento. Realaus laiko kompiuterinė grafika naudoja algoritmu pagrįstą kompiuterinę programą, kuri kuria kompiuteriu sukurtus vaizdus, kurie nuolat kinta realiuoju laiku, todėl žiūrovui suteikiama visiškai unikali patirtis.
Meno forma paprastai skirstoma į dvi skirtingas pateikimo metodikas: vieno kanalo ir instaliacijos būdus. Vieno kanalo pristatymai žiūrovui rodomi panašiai kaip televizijos transliacija, kurioje menas tiesiog transliuojamas. Diegimo technikoje vaizdo įrašas naudojamas kaip daug labiau įtraukiantis viso kūrinio aspektas. Iš esmės vaizdo įrašas tampa tiesiog viso kūrinio dalimi, kurioje gali būti panaudotos ir kitos meninės medijos.