Vidinis gydymas yra terapijos metodas, kuris teigia, kad padeda išspręsti senas emocines žaizdas. Manoma, kad praeityje, dažnai vaikystėje, padarytos emocinės žaizdos yra atsakingos už daugelį sutrikimų, kuriuos žmonės gali patirti suaugę. Vidinis gydymas paprastai siekia nuraminti vidinį vaiką, išspręsti senus konfliktus ir užgydyti senas emocines žaizdas, kad padėtų pacientams įveikti ilgai trunkančius nuoskaudas, nuoskaudas ir neigiamus įsitikinimus. Šio tipo terapija paprastai apima hipnozės naudojimą ir bando padėti pacientui išgydyti savo vidinį vaiką įsivaizduojant, kad į paciento praeitį pateko mylintis, priimantis buvimas, kad nuramintų vidinį vaiką. Manoma, kad svarbu pažymėti, kad šis buvimas, kuris dažnai gali būti kultūrinė ar istorinė asmenybė, kaip Jėzus Kristus ar Buda, patenka į paciento praeitį, kad užgytų senas žaizdas tik paciento vaizduotėje, o ne realiame gyvenime.
Žmonės, kurie praktikuoja arba atlieka vidinį gydymo darbą, paprastai pritaria įsitikinimui, kad dauguma emocinių ir psichologinių problemų kyla dėl vaikystės traumų. Žmonės, vaikystėje patyrę sunkių emocinių ar psichologinių traumų, dažnai laikomi turinčiais sužalotą ar traumuotą vidinį vaiką. Manoma, kad vidinis vaikas yra ta žmogaus psichikos dalis, kuri prisiriša prie vaikystėje išmoktų įsitikinimų ir elgesio. Kai kurie mano, kad kai ankstyvi trauminiai išgyvenimai kenkia vidiniam vaikui, gali išsivystyti suaugusiųjų emocinės ir psichologinės problemos. Šios problemos paprastai apima ilgai trunkantį nepasitenkinimą, baimes ir savižudiškus įsitikinimus.
Pagrindinė vidinio gydymo prielaida paprastai teigia, kad pacientai gali išgydyti savo vaikystės traumas iš naujo išgyvendami tuos įvykius, dažniausiai hipnozės metu. Vidinis gydytojas paprastai prašo paciento įsivaizduoti, kad į traumuojančią situaciją pateko geranoriška, maloni ir priimanti trečioji šalis, kad pasiūlytų vidiniam vaikui besąlygišką meilę ir priėmimą. Šios trečiosios šalies tapatybė gali skirtis, atsižvelgiant į konkretaus paciento pageidavimus, tačiau paprastai manoma, kad pacientams geriausia pasirinkti figūrą, kuri, jų nuomone, gali besąlygiškai mylėti ir gydyti. Pavyzdžiui, krikščionys, užsiimantys vidinio gydymo darbu, gali prašyti pacientų, kad jie pakviestų Jėzų Kristų į traumuojančius vaikystės prisiminimus, o pasaulietiniai praktikai gali prašyti paciento pasirinkti kitą mentorių, pavyzdžiui, buvusį mokytoją ar gerbiamą politiką. Kai kurie pacientai, norėdami paguosti vidinį vaiką, gali vizualizuoti kelionę į savo prisiminimus kaip suaugusius.
Vidinio gydymo metu praktikuojami vizualizacijos pratimai paprastai padeda pacientams įsivaizduoti, kaip būtų buvę patirti besąlygišką meilę ir priėmimą, o ne traumą konkrečiose praeities situacijose. Teigiama, kad ši praktika padeda išspręsti praeities emocines žaizdas, padeda pacientams įveikti psichologinius sutrikimus, kurie gali sulaikyti juos suaugusiųjų gyvenime.