Viduramžių poezija yra literatūros eilėraščių tipas, parašytas viduramžiais ir turintis specifinę temą, susijusią su šiuo laikotarpiu. Tokio pobūdžio poezija dažniausiai apima religinio atsidavimo ir dvariškos meilės temas, kurios abi turėjo didelę reikšmę viduramžių visuomenėje. Kadangi šiuo istorijos laikotarpiu raštingumo lygis buvo palyginti žemas, viduramžių poezija dažnai buvo kalbama prieš ją užrašant. Profesionalūs deklamatoriai, vadinami kanklininkais arba trubadūrais, paprastai keliaudavo iš vieno miesto į kitą ir iš atminties atlikdavo ilgus epinius eilėraščius. Jų tikslas dažniausiai buvo tiek pamokyti, tiek linksminti kiekvieno miestelio ar kaimo gyventojus.
Daugelis viduramžių poezijos temų buvo susijusios su religija ir priimtomis dorybės idėjomis. Ši tema atspindi bažnyčios, kaip vienijančios įtakos žmonėms iš kitokios kultūrinės aplinkos, svarbą. Vienuoliai ir kunigai dažniausiai buvo tie, kurie kūrė ar perrašinėjo viduramžių religines eilėraščius, nes tuo laikotarpiu jie buvo raštinga mažuma. Didelė dalis šios religinės poezijos siekė išmokyti moralės ir pamaldumo pamokų, taip pat paguosti publiką, dažnai išgyvenančią tokius sunkumus kaip ligos ir skurdas.
Dvariška meilė buvo papildomas viduramžių poezijos akcentas. Šie eilėraščiai buvo populiariausi trubadūrų pasirodymuose. Tokio tipo eilėraščiai gerbė moteris ir perteikė didvyriškumo idėjas.
Didžioji šios poezijos dalis buvo sukurta pagal muziką, o kai kurie atlikėjai taip pat dainavo šiuos romantiškus eilėraščius a cappella, o ne tiesiog deklamavo. Viduramžių poezija apie dvarišką meilę laikoma vienu iš pirmųjų romantiškų aistros idealų pasirodymų literatūroje. Kadangi didžioji šios poezijos dalis turi aiškią žodinę tradiciją, tikslios daugelio meilės poetų tapatybės buvo prarastos istorijoje.
Nors daugelis viduramžių eilėraščių buvo dramatiški ir rimti, kiti buvo satyriniai ir skirti pasijuokti iš tam tikrų socialinių ir ekonominių klasių trūkumų. Vienas žinomiausių pavyzdžių – Geoffrey’aus Chaucerio „Kenterberio pasakos“. Šis eilėraštis ir kiti viduramžiais parašyti eilėraščiai taip pat rodo rašytinės kalbos vartojimo pokytį. Nors daugelis eilėraščių buvo parašyti tik lotynų kalba, kiti pasirodė vietinėmis kalbomis, tokiomis kaip senoji anglų, airių ir prancūzų. Ši nauja literatūrinė praktika augo kartu su paprastų žmonių raštingumo lygiu, o šis vėlesnių viduramžių poezijos aspektas padėjo sukurti pagrindą po to sekančiai Renesanso erai.