Viduramžių teologija paprastai reiškia religijos studijas per laikotarpį, žinomą kaip viduramžiai arba viduramžių era, maždaug nuo 5 iki 15 amžiaus. Nors didžioji Europos ir Vakarų pasaulio dalis tuo metu buvo įtraukta į chaosą ir konfliktus, vienuolynai ir kai kurios kitos vietos išliko mokymosi ir diskurso prieglobsčiu. Dėl to buvo sukurta daug teologinių studijų ir literatūros, todėl daugelis tų laikų dvasinių ir religinių įsitikinimų vis dar gali būti studijuojami. Viduramžių teologija dažnai apima viduramžių filosofų ir religinių lyderių darbus, susijusius su pažiūromis į laisvą valią ir predestinaciją bei gėrio ir blogio prigimtį.
Vienas iš labiausiai paplitusių viduramžių teologijos aspektų yra tų religinių lyderių ir filosofų, kurie paliko ilgalaikį pėdsaką religijoje šimtus ar tūkstančius metų, tyrimas. Pavyzdžiui, Augustinas Hipietis buvo vienas paskutiniųjų Romos filosofų ir religinių lyderių, sukūrusių daug religinių minčių, kurios tęsis ir po jo mirties. Tomas Akvinietis taip pat laikomas vyraujančiu viduramžių teologu, o jo raštai nuo pat jo gyvenimo buvo daugelio Vakarų krikščioniškos minties pagrindas. Viduramžių teologijoje buvo ir kitų įtakingų veikėjų, įskaitant islamo filosofus, klestėjusius viduramžių Europos tamsiaisiais amžiais.
Laisvos valios ir predestinacijos sąvokos buvo vieni iš svarbiausių viduramžių teologijos aspektų. Įvairių filosofinių ir teologinių požiūrių buvo siekiama padėti žmonėms racionalizuoti savo gebėjimą veikti visažinančio kūrėjo samprata. Predestinacijos idėja nustatė, kad žmonės neturėjo tikros laisvos valios ir kad jų veiksmai buvo žinomi ir numatyti jau prieš jiems įvykstant. Ši idėja dažnai buvo naudojama viduramžių studijose kaip pagrindimas, kodėl kai kurie žmonės turėjo turtus ir galią, kaip atlygį už gerą gyvenimą, kuriam jie buvo iš anksto nulemti.
Viduramžių teologijoje taip pat buvo daug minčių ir svarstymų apie gėrio ir blogio prigimtį. Žmonės norėjo geriau suprasti, kas yra „gėris“, o kas „blogis“ ir kaip tos idėjos buvo įmanomos visagalės ir geranoriškos dievybės sukurtoje visatoje. Tai dažnai buvo tiriama naudojant tokias sąvokas kaip predestinacija ir „pirminė nuodėmė“, kurios buvo priemonė paaiškinti, kodėl geriems žmonėms nutiko blogi dalykai. Daugelis viduramžių teologijoje aptartų klausimų tebėra filosofinių ir teologinių tyrinėjimų šaltiniai, nes į tokio tipo klausimus dažnai nėra teisingo ar galutinio atsakymo.