Nominaliąja verte „vielos sujungimas“ atrodo tik dar vienas suvirinimo terminas, tačiau procesas iš tikrųjų yra šiek tiek sudėtingesnis, nes yra papildomų kintamųjų. Vielos sujungimo procesas atliekamas elektroniniuose įrenginiuose, siekiant nuolat sujungti įvairius komponentus, tačiau dėl projekto subtilumo paprastai naudojamas tik auksas, aliuminis ir varis dėl jų laidumo ir santykinės sujungimo temperatūros. Šis metodas užbaigiamas naudojant rutulinio arba pleišto sujungimo metodą, kuris sujungia žemą šilumą, ultragarso energiją ir nedidelius slėgio kiekius, kad būtų išvengta elektroninės grandinės pažeidimo. Mikroschema arba atitinkamas trinkelės gali būti lengvai sugadintos netinkamai naudojant, todėl prieš bandant surišti vielą labai rekomenduojama pasitreniruoti su anksčiau pažeistu ar vienkartiniu lustu.
Vielos sujungimas visų pirma naudojamas beveik bet kokio tipo puslaidininkiuose dėl jo ekonomiškumo ir naudojimo paprastumo. Optimalioje aplinkoje galima sukurti net 10 ryšių per sekundę. Šis metodas šiek tiek skiriasi priklausomai nuo kiekvieno naudojamo metalo tipo dėl atitinkamų elementų savybių. Paprastai naudojami dviejų tipų vieliniai sujungimai yra rutulinė ir pleištinė jungtis.
Nors geriausias pasirinkimas rutulinėms jungtims yra grynas auksas, varis tapo populiari alternatyva dėl santykinių išlaidų ir prieinamumo. Šiam procesui reikalingas į adatą panašus įtaisas, labai nesiskiriantis nuo to, kurį naudotų siuvėja, kad būtų galima laikyti vielą vietoje, kai naudojama itin aukšta įtampa. Įtempimas išilgai paviršiaus priverčia išlydytą metalą susiformuoti į rutulio formą, taigi ir proceso pavadinimas. Kai varis naudojamas rutuliniam sujungimui, azotas naudojamas dujine forma, kad vielos sujungimo procedūros metu nesusidarytų vario oksidas.
Pleištinio sujungimo metu naudojamas įrankis, kuriuo sukuriamas slėgis vielai, kai ji dedama ant mikroschemos. Saugiai prilaikius vielai, paviršius veikia ultragarso energija ir keliose srityse sukuriamas tvirtas ryšys. Pleištiniam sujungimui reikia beveik dvigubai ilgiau nei panašiam rutuliniam sujungimui, tačiau tai taip pat laikoma daug stabilesne jungtimi, be to, ją galima užbaigti aliuminiu ar keliais kitais lydiniais ir metalais.
Mėgėjams nerekomenduojama bandyti surišti rutuliniu ar pleištu, prieš tai negavus tinkamo instruktažo, nes vielos sujungimas yra jautrus ir kyla pavojus sugadinti elektros grandines. Sukurta technologija leido abu šiuos procesus visiškai automatizuoti, o vielos surišimas retai baigiamas rankomis. Galutinis rezultatas yra daug tikslesnis ryšys, kuris paprastai trunka ilgiau, nei sukuriamas tradiciniais rankiniais vielos sujungimo metodais.