Viešosios el. knygos yra elektroninės knygos, kurias visuomenės nariai gali laisvai kopijuoti ir naudoti neprašydami leidimo. Tai apima knygas, kurių autorių teisės pasibaigęs, taip pat tekstus, kuriuose autorių teisių savininkas nusprendė atsisakyti teisių arba teisės netaikomos. Internete galima rasti daugybę viešųjų elektroninių knygų duomenų bazių ir paprastai galima rasti įvairių failų formatų, skirtų naudoti su įvairių tipų skaitytuvais ir kompiuteriais.
Kūriniai gali patekti į viešąją nuosavybę, kai baigiasi jų autorių teisės, o autorių teisių turėtojas nebeturi teisės nustatyti, kas gali naudoti ir platinti kūrinį. Tai taip pat gali atsitikti automatiškai, kai atliekami tam tikro tipo darbai, pvz., paskelbti vyriausybės dokumentai; piliečiai gali jas dauginti ir laisvai platinti nepažeisdami įstatymų. Atskiri autoriai arba autorių teisių turėtojai taip pat gali nuspręsti, ar elektroninė knyga bus viešai prieinama, ir atsisakyti jos autorių teisių.
Naudotojams leidžiama atsisiųsti viešai prieinamas elektronines knygas, konvertuoti jas į skirtingus failų formatus, platinti, laisvai dalintis ir pritaikyti kūrybiniame darbe. Pavyzdžiui, autorius gali sukurti anotuotą viešosios el. knygos versiją ir platinti ją kaip naują kūrybinį darbą. Autoriui nereikės prašyti leidimo iš autorių teisių turėtojo ar jos palikimo, jis galėtų rinkti mokesčius ir honorarus už naują kūrinį nemokėdamas mokesčių pradiniam autorių teisių turėtojui.
Kai kurie autoriai savo knygas viešai skelbia kaip reklamos priemonę. Šie autoriai teigia, kad viešojo domeno el. knygos pasiekia daugiau skaitytojų ir gali paskatinti pardavimą. Pavyzdžiui, skaitytojai gali nusipirkti popierinę kopiją arba nusipirkti kitas to paties autoriaus el. knygas, pasimėgavę knyga, kurią rado viešai. Ekspozicija taip pat gali paskatinti autorių daugiau dirbti, įskaitant paskaitų ciklą ir kitus renginius, paremtus knyga.
Skaitytojai gali pasiekti viešojo domeno el. knygas per organizacijas, kurios nuskaito viešai prieinamas knygas ir leidžia jas naudoti. Daugelis šių organizacijų daugiausia dėmesio skiria knygoms, kurių autorių teisės pasibaigęs, dažnai suinteresuotos jas reklamuoti naujai skaitytojų kartai. Tokiose knygose nėra skaitmeninių teisių valdymo (DRM), kuris apribotų skaitytojo sąveiką su jomis. Skaitytojai jas gali laisvai perkelti iš vieno kompiuterio į kitą, duoti draugams, sudaryti sąlygas įkelti į svetainę ir naudoti kitais būdais.