Viešųjų pirkimų įstatymas yra įstatymas, sukurtas siekiant užtikrinti, kad valstybės subjekto perkamos prekės ir paslaugos būtų įsigytos sąžiningai, atvirai ir pagrįstai. Tokio įstatymo gali būti daug dalių, įskaitant poreikio pareiškimą, pasiūlymų skelbimus, administracinius svarstymus ir atviras nuomos procedūras. Taip užtikrinamas teisingumo lygis, ypač kai privatūs rangovai teikia pasiūlymus dėl atitinkamų prekių. Viešųjų pirkimų įstatymas gali reikalauti viešo pasiūlymo ar paskelbimo tik tuo atveju, jei tenkinamos tam tikros ribos ir sąlygos.
Pagrindinis dalykas, kurį viešųjų pirkimų įstatymu stengiamasi padaryti, yra užtikrinti viešųjų pirkimų viešumą. Norėdami tai padaryti, įstatymai dažnai reikalauja kelių dalykų. Vyriausybės subjektas turi paskelbti viešą pranešimą, kad jis nori pateikti pasiūlymus tam tikram projektui, produktui ar paslaugai. Šiuose pasiūlymuose turi būti pateikta su pasiūlymu susijusi informacija, įskaitant pasiūlymo apimtį ir pristatymo terminą. Tada pasiūlymai turi būti atplėšiami viešai, paprastai viešame institucijos, priimančios sprendimą dėl sutarties sudarymo, susirinkime.
Jei šių procedūrų nesilaikoma, konkurso dalyvis arba visuomenės narys gali apskųsti šį klausimą. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose apeliacijas dėl federalinių pasiūlymų paprastai nagrinėja Vyriausybės atskaitomybės biuras, kuris beveik kasdien priima sprendimus dėl apeliacijų. Jei buvo padarytas pažeidimas, apeliaciją nagrinėjanti agentūra gali paskelbti, kad pasiūlymas negalioja. Kai tai atsitiks, projektas turi būti pasiūlytas pakartotinai arba kai kuriais atvejais gali būti įmanoma sudaryti sutartį su kita šalimi.
Viešųjų pirkimų įstatymas paprastai nereikalauja, kad visi pasiūlymai būtų vieši. Įstatymai paprastai numato išimtis įvairiais klausimais, įskaitant pirkimus, kurių kainos nesiekia tam tikros kainos, kritines situacijas ir pirkimus, kuriems gali prireikti specializacijos, kurią gali atlikti tik kelios įmonės. Kai kurie iš šių apribojimų gali būti apskųsti.
Viešųjų pirkimų įstatymas ne tik užtikrina, kad privačios įmonės turėtų galimybę peržiūrėti tam tikrus dalykus ir teikti pasiūlymus, bet ir kitos nuostatos bei priežiūros kalba. Pavyzdžiui, kai kuriuose įstatymuose bus nurodyta, kas gali leisti pirkti ir kada įgaliotasis pirkėjas gali turėti interesų konfliktą. Tie, kurie tokius pirkimus atlieka pažeisdami viešųjų pirkimų įstatymus, gali būti atsakingi tiek baudžiamosiose, tiek civilinėse bylose.