Medicinos terminologijoje bazinės kūno temperatūros pakilimas dėl virusinės infekcijos vadinamas virusine karštine. Tikrasis virusas, sukeliantis karščiavimą, gali būti arba negali būti nustatytas. Virusinę karštligę gali lydėti kiti požymiai ir simptomai, pavyzdžiui, sloga, raudonos akys, negalavimas, dirglumas, sąnarių ir raumenų skausmai, padidėję limfmazgiai ir odos bėrimas. Dažniausiai virusinė karštligė praeina po trijų ar septynių dienų ir laikoma gerybine bei savaime praeinančia. Tačiau tai gali sukelti komplikacijų, ypač labai jauniems, labai seniems ir turintiems imunitetą.
Tam tikro viruso perdavimas dažniausiai įvyksta, kai žmogus įkvepia aerozolinių dalelių, valgo ar geria užterštą maistą ar vandenį arba tiesiogiai liečiasi su kitu užsikrėtusiu asmeniu. Kai kurie virusai plinta tiesioginio inokuliavimo ar lytinio kontakto metu. Virusai gali paveikti tam tikrą organą, o medicininiai simptomai gali atsirasti tame organe. Pavyzdžiui, adenovirusas ir rinovirusas pažeidžia viršutinius kvėpavimo takus, sukeldami viršutinių kvėpavimo takų infekciją, o rotavirusas ir norovirusas – virškinamąjį traktą, sukeldami gastroenteritą ar viduriavimą. Virusui išplitus lokaliai, jis pernešamas į kraują arba limfą ir galiausiai imuninė sistema su juo kovoja.
Virusinė karštligė atsiranda dėl to, kad aktyvuoti limfocitai ir makrofagai išskiria tokias medžiagas kaip prostaglandinai, interleukinas-1 (IL-1) ir naviko nekrozės faktorius (TNF). Karščiavimas atsiranda, kai šios medžiagos skatina pagumburį iš naujo nustatyti kūno temperatūros nustatytą tašką į aukštesnį lygį. Paracetamolis, aspirinas ir nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo gali sumažinti karščiavimą, nes trukdo prostaglandinų sintezei.
Be to, virusinė karštligė vaidina svarbų vaidmenį padedant apriboti virusinę infekciją. Yra hipotezė, kad kylant kūno temperatūrai aktyvuojami specialūs baltymai, vadinami šilumos šoko baltymais (HSP), kad sustiprintų limfocitų atsaką į užkrečiantį virusą. Karščiavimas nuo 38 iki 39 laipsnių Celsijaus (100.4–102.2 laipsnių pagal Farenheitą) priskiriamas žemo laipsnio karščiavimui, o nuo 39 iki 40 laipsnių Celsijaus (102.2 ir 104 laipsnių pagal Farenheitą) – kaip vidutinio laipsnio karščiavimas. Aukšto laipsnio karščiavimas atsiranda, kai kūno temperatūra viršija 40 laipsnių Celsijaus (104 laipsnių pagal Farenheitą). Hiperpireksija atsiranda, kai kūno temperatūra pasiekia 42 laipsnius Celsijaus (107.6 laipsnio Farenheito) ir daugiau.
Virusinė karštligė gali būti naudinga, tačiau karščiavimas, klasifikuojamas kaip vidutinio ar didelio laipsnio, kelia susirūpinimą. Pacientui turi būti taikomos temperatūros mažinimo priemonės, pvz., karščiavimą mažinančių vaistų vartojimas ir šaltos vonios. Visų pirma, hiperpireksija laikoma neatidėliotina medicinos pagalba, nes ji pasiekia ribą, kas suderinama su gyvenimu.