Visuotinis atšilimas yra reiškinys, kuriam būdingas lėtas žemės paviršiaus temperatūros atšilimas. Paprastai suprantama, kad planetą supanti atmosfera kiekvienais metais vis labiau įkaista, o tai savo ruožtu įšyla ir sausumos, ir jūros paviršius. Pats terminas nereiškia priežasties ir nekalba apie priežastį; veikiau tai yra fakto teiginys, kurį dauguma mokslo bendruomenės pripažįsta kaip teisingą ir įrodomą. Daugiau nesutarimų sukelia diskusijos apie tai, kodėl atrodo, kad temperatūra kyla, kokie galimi neigiami padariniai gali atsirasti ir ką žmonių bendruomenės gali arba turėtų padaryti, kad sulėtintų arba pakeistų tendenciją. Dauguma teorijų teigia, kad daugiausia kaltas žmonių išmetamas anglies dioksido (CO2) dujas, tiek dėl pramoninio perdirbimo, tiek iš transporto priemonių, o kitos teigia, kad atšilimas yra tiesiog natūralaus žemės ritmo dalis ir laikui bėgant išsitaisys. Šiai temai skirta daugybė tyrimų visame pasaulyje, ir tai dažnai yra karštai diskutuojama koncepcija politinėse arenose ir tyrimų institutuose visame pasaulyje.
Pagrindinė sąvoka ir numanomos reikšmės
Paprasčiausia prasme visuotinis atšilimas yra būtent tai, kaip skamba – Žemės rutulys, ty žemė, šyla. Daugumos paskelbtų tyrimų duomenimis, pokytis buvo itin subtilus; paprastai buvo matuojama, kad žemės paviršiaus ir supančios atmosferos pagrindinė temperatūra kasmet keičiasi tik laipsnio dalimis. Tačiau metai iš metų tai didėja, todėl temperatūra šiandien yra žymiai aukštesnė nei prieš 100 ar 200 metų.
Pati šiltesnės planetos idėja nėra labai bloga. Tyrėjai, kurie šį reiškinį laiko problemišku, dažniausiai sutelkia dėmesį į bendrą temperatūros pokyčio poveikį, o ne į patį pokytį. Pavyzdžiui, šiltesni paviršiai reiškia šiltesnius vandenynus, o tai keičia daugelio žuvų ir jūros gyvybės biologinę įvairovę ir buveines; šiltesni vandenys gali reikšti ir tirpstančius ledo dangčius, kurie pakelia jūros lygį. Kylantis jūros lygis kelia grėsmę pakrančių bendruomenėms potvyniais ir dirvožemio prisotinimu, taip pat gali turėti įtakos didesniems oro modeliams.
Šiltnamio efektas
Viena populiari teorija, paaiškinanti šį reiškinį, yra susijusi su „šiltnamio efektu“. Dujos, sudarančios atmosferą, yra analogiškos šiltnamiui, nes jos praleidžia saulės šviesą, tada sulaiko didžiąją dalį šilumos. Šis natūraliai vykstantis reiškinys palaiko Žemės paviršių šiltesnį, nei būtų kitu atveju. Tačiau pastaraisiais metais į atmosferą reguliariai išleidžiami žmonių gaminami junginiai „sustorino šiltnamio sieną“ daugiau nei natūraliai. Kai taip nutinka, išeina dar mažiau šilumos, todėl temperatūra pakyla. Tai vadinama šiltnamio atšilimu.
Nors mokslo bendruomenė visuotinį atšilimą paprastai priima kaip įrodytą sąvoką, šiltnamio atšilimas yra prieštaringesnis. Visuotinai pripažįstama, kad į atmosferą patenka žmogaus pagaminti junginiai, tokie kaip anglies dioksidas, metanas, chlorfluorangliavandeniliai (CFC) ir kiti, tačiau kai kurie teigia, kad neaišku, kaip tai lemia temperatūros pokyčius.
Poveikis ozonui
Kita atskira problema, dažnai susijusi su visuotiniu ir šiltnamio atšilimu, yra ozonas. Ozonas yra natūraliai apatinėje atmosferoje susidarančios dujos, kurios padeda sulaikyti šilumą. Manoma, kad deginant iškastinį kurą susidaro dar daugiau ozono, o tai yra viena iš smogo sudedamųjų dalių. Didėjant ozonui, didėja ir sulaikyta šiluma, o tai, dauguma mokslininkų sutinka, padidina šiltnamio efektą.
Be to, ozonas atlieka svarbų vaidmenį viršutiniuose atmosferos sluoksniuose, kur apsaugo Žemę nuo žalingos ultravioletinės (UV) spinduliuotės. Daugumos tyrimų duomenimis, CFC – tie patys žmogaus pagaminti junginiai, kurie žemutinėje atmosferoje veikia kaip šiltnamio efektą sukeliančios dujos – ardo ozoną. Dėl to viršutiniame ozono sluoksnyje gali atsirasti skylių, kaip matyti virš Antarktidos, kur šalta temperatūra, atmosferos cirkuliacija ir kiti veiksniai kartu „ištraukia“ šias ozono skyles.
Žvilgsnis į ateitį
Ką globalinis atšilimas reiškia ateičiai, nesvarbu, ar jis bus greitas, ar ilgalaikis, iš esmės nežinoma. Mokslininkai gali spėlioti ir daugelis jų modelių, pagrįstų praeities veikla, yra gana įtikinami; taip pat ir daugelis pokyčių, kuriuos šiandien mato pasaulis, įskaitant ekstremalius oro modelius, pakrančių eroziją ir tirpstančius ledo dangčius. Vis dėlto didelė dalis gamtos pasaulio yra nenuspėjama, todėl buvo labai sunku numatyti, kas bus ateityje, neapsiribojant apibendrinta ir plačiomis spėlionėmis.