Regėjimo agnozija yra sveikatos būklė, kai sergantis asmuo gali matyti prieš save pastatytą objektą, bet negali suprasti, kas tai yra ar kam jis naudojamas. Kitaip tariant, žmogui trūksta objekto atpažinimo. Žmonės, kenčiantys nuo šios būklės, neturi struktūrinių ar neurologinių akių pažeidimų, taip pat nėra jokios jų intelekto erozijos, dėl kurios būtų galima atpažinti objektą. Pagrindinė šios būklės problema yra vaizdinės informacijos apdorojimas smegenyse. Yra dviejų tipų vizualinė agnozija: apperceptinė agnozija ir asociacinė agnozija.
Apperceptinė agnozija, dar vadinama vizualinės erdvės agnozija, yra nesugebėjimas atpažinti objekto ir atskirti du panašius objektus. Pavyzdžiui, jei batas ir kumštinė pirštinė dedami prieš asmenį, sergantį apperceptyvia agnozija, pacientas negalės atpažinti nė vieno objekto. Jis taip pat negalėtų suvokti, kad šie du objektai labai skiriasi. Žmonės, kenčiantys nuo šios būklės, negali kopijuoti nuotraukos, žaisti atitinkamo žaidimo ar net atlikti palyginimo testo. Šią agnozijos formą dažniausiai sukelia anoksija arba užsitęsęs deguonies trūkumas, insultas ar apsinuodijimas anglies monoksidu.
Asociatyvioji vizualinė agnozija susideda iš trijų dalių. Pirma, žmonės su šio tipo agnozija gali suvokti objektą lytėdami arba supras objektą, jei jis jiems bus aprašytas. Kitaip tariant, jie gali atpažinti objektą naudodami atmintį ar bet kurį kitą pojūtį, išskyrus regėjimą.
Antra, žmonės, turintys šią būklę, gali sutapti su panašiais objektais, bet nesupras objektų funkcijos ar net nežinos jų pavadinimų. Galiausiai pacientas, turintis asociatyvinę agnoziją, išsaugo pakankamai regėjimo atminties, kad galėtų nukopijuoti matytą vaizdą. Asociacinės regos agnozijos priežastys yra labai įvairios, o daugybė skirtingų smegenų sričių sukelia šią būklę.
Vizualinė agnozija buvo pristatyta visuomenei Oliverio Sackso knygoje „Žmogus, kuris suklaidino savo žmoną dėl kepurės“. Dalis šios knygos aprašo žmogų, turintį regėjimo agnoziją, kuris puikiai atlieka savo profesinį ir asmeninį gyvenimą, nepaisant nesugebėjimo atpažinti objektų. Tai rodo, kad žmonės, kenčiantys nuo šios būklės, dažnai gali kompensuoti kompensaciją pasikliaudami kitais pojūčiais, ypač lytėjimo ir kvapo pojūčiais. Akivaizdu, kad objekto atpažinimas yra sudėtinga funkcija, kuri labai priklauso nuo akių ir smegenų, tačiau tam, kad smegenys galėtų priimti galutinį sprendimą, taip pat turi būti naudojami visi kiti pojūčiai. Nuo 2011 m. nėra terapijos, kuri išgydytų šią bėdą.