Vaizdinis fiksavimas yra žmogaus suvokimo reiškinys, kai žmonės linkę labiausiai pasikliauti vaizdiniais vaizdais, o tai, ką jie mato, dominuoja jų supratimu apie sceną. Jei kažkas atrodo nesuderinamas arba neturi prasmės, smegenys gali nesąmoningai tai išlyginti, pasikliaudamos vizualiu fiksavimu, kad nuspręstų, kaip interpretuoti informaciją taip, kad ji būtų logiška. Šio žmogaus suvokimo keistenybės suvokimas slypi už daugybės sceninių triukų ir pokštų, taip pat gali paaiškinti žmogaus elgesį kai kuriose aplinkose.
Vienas iš labiausiai žinomų vaizdo fiksavimo pavyzdžių yra pilvo kalbėjimas. Kai aktorius ir manekenas sėdi kartu scenoje, o aktorius kalbėdamas manipuliuoja manekeno burna, auditorija kalbą suvoks kaip iš manekeno. Norint gerai atlikti šį triuką, reikia tam tikros praktikos, nes pilvakalbis nori kuo mažiau judinti burną, priversdamas žmones perkelti suvokimą į manekeną, kad paaiškintų, iš kur sklinda balsas.
Kiti scenos triukai naudoja šią taktiką: arba pasitelkia vizualinius trikdžius, kad paslėptų veiklą scenoje, arba pasikliaudami vaizdiniu fiksavimu, kad būtų galima tiesiogiai apgauti žmones. Psichologijoje ši sąvoka taip pat turi svarbių pritaikymų norint suprasti, kaip žmonės suvokia dalykus. Pavyzdžiui, kino teatruose tyrėjas klausia dalyvių, iš kur sklinda garsas, jie nukreips į ekraną, net jei garsiakalbiai gali būti kambario gale arba palei sienas. Jie mato judančias lūpas, sprogimus ir kitus įvykius ekrane ir susieja garsą su vaizdu.
Regėjimo dominavimas žmogaus suvokime taip pat gali turėti įdomių pasekmių kai kurioms terapijos formoms. Kai kurie žmonės patiria būklę, vadinamą fantominės galūnės sindromu, kai jie patiria jutimo įvestį iš amputuotos galūnės. Vienas iš labai veiksmingų gydymo būdų yra veidrodis, kai pacientas dirba su veidrodžiu ir nepažeista galūne. Kai pacientė veidrodyje judina nepažeistą galūnę, ima viršų vizualinis fiksavimas, todėl ji jaučiasi taip, lyg judintų amputuotą galūnę, nors jos iš tikrųjų nėra. Naudodami šią techniką terapeutai gali padėti pacientams valdyti fantominių galūnių sindromą.
Pats regėjimas yra sudėtingas jutimo įvesties šaltinis ir daugelis dalykų gali trukdyti vaizdiniam suvokimui. Smegenys turi sugebėti labai greitai apdoroti didžiulius kiekius gaunamos vaizdinės medžiagos, ir jos puikiai sugeba atsijoti šią informaciją, kad surastų prasmingiausius duomenis. Pavyzdžiui, žmonės paprastai gali labai greitai atpažinti žmonių veidus scenoje, tai yra aiškus evoliucinis pranašumas, nes žmonės turi sugebėti greitai atpažinti savo rūšies narius.