Vizualus raštingumas – tai gebėjimas suprasti vaizdus. Tai panašu į skaitymą ir rašymą, tačiau vietoj to reikia skaityti paveikslėlius ir diagramas. Šia prasme supratimas, kad automobilis yra automobilis, rodo, kad kažkas turi pagrindinį įvaizdžio raštingumo lygį. Turinio suvokimas taip pat susijęs su tuo, kad žmogus gali iššifruoti sudėtingus ir paprastus vaizdus.
Ši disciplina nebuvo plačiai žinoma iki XX amžiaus pabaigos, kai ji buvo lyginama su įprastu raštingumu. Tai apima vaizdinių duomenų supratimą, palyginimą ir analizę, pavyzdžiui, skaitant tekstus. Kaip ir rašant, vizualinis raštingumas taip pat apima gebėjimą kurti ar konceptualizuoti tokius vaizdus. Tai labiau priklauso nuo dalyvaujančių asmenų kūrybinio talento nei rašymas.
Literatūra yra pagrindinis gebėjimas skaityti ir rašyti. Sumažėjus iki pagrindinio lygio, kalbama apie duomenų interpretavimą ir supratimą. Nors šių duomenų atkūrimas yra svarbus raštingumo elementas, jis veikia tik tada, kai tai daroma iš supratimo. Visame pasaulyje raštingumas skiriasi: didžiausia koncentracija yra Europoje, Rytų Azijoje ir Šiaurės Amerikoje, o mažiausia – Afrikoje ir Indijos subkontinente.
Ankstyvasis vizualinio raštingumo pavyzdys buvo ankstesnis už tikrąjį raštingumą. Lascaux urvų paveikslai Prancūzijoje vaizduoja gyvūnus ir medžiokles. Gali būti, kad šie paveikslai buvo naudojami kaip instrukcija jauniesiems medžiotojams apie jų tėvų techniką ir įvairius gyvūnus.
Vizualinis raštingumas yra susijęs su daugybe kitų disciplinų. Tai apima tokius meninius dalykus kaip meno istorija, meno kritika ir komiksų studijos. Tai taip pat apima daugiau techninių dalykų, tokių kaip architektūra, grafinis dizainas, informacinė grafika ir informacijos dizainas. Pagrindinis vizualinio raštingumo elementas yra kritinio mąstymo ugdymas.
Didėjantis supratimas apie vizualinio raštingumo svarbą paskatino vaizdinio raštingumo programų skaičių mokyklose. Jie remiasi prielaida, kad seni mokymo metodai buvo pagrįsti teksto skaitymu ir kalbėjimu. XX amžiaus pabaigoje ir 20-ojo pradžioje padaugėjo projekcijų, vaizdo įrašų ir diagramomis pavaizduotų pristatymų. Tai paskatino vizualinių duomenų, kaip savarankiško mokymosi elemento, tyrimą.
Amerikos mokyklos suprato, kad mokiniai gerai studijuoja žemėlapius, grafikus ir vaizdus, tačiau prastai juos analizuoja. Tobulėjant technologijoms jų gyvenime, mokiniai vis labiau įgudo suprasti vaizdus. Dėl to buvo sukurtos programos, padedančios mokiniams suprasti, kodėl tam tikri grafikai yra geresni už kitus, ir sukurti savo.
Saliamono R. Guggenheimo muziejuje Niujorke mokomasi per meno kursus vietinėse mokyklose. Programa skirta skatinti mokinių supratimą apie vizualinį raštingumą. Menininkai iš Niujorko 10–20 savaičių dirba pasirinktoje mokykloje ir padeda mokytojams bei mokiniams užbaigti meno projektą.