Vaudeville yra pramogų stilius, kuris Amerikoje buvo populiarus maždaug XX amžiaus sandūroje. Jį sudarė daugybė įvairių veiksmų, įskaitant gyvą muziką, šokį ir komedijas. Taip pat galėtų būti įtrauktos ir kitos pramogų formos, pavyzdžiui, paskaitos, monospektakliai, cirko stiliaus aktai, kuriuose dalyvauja žmonės ar gyvūnai, ir net trumpi filmai, nors muzika ir komedijos buvo pagrindiniai šio žanro elementai.
Ankstyvieji vodevilio ar estrados pasirodymai nuo XIX amžiaus vidurio buvo siejami su žemesniosiomis klasėmis ir galėjo būti gana rizikingi, tačiau atlikėjas Antonio Pastoras apie XX a. devintąjį dešimtmetį padarė šią formą geresne. Moterys ir vaikai buvo įleidžiami į pasirodymus, o alkoholis dažnai buvo pašalintas; Ankstesni estradiniai pasirodymai dažnai vykdavo alaus salėse. Benjaminas Franklinas Keithas prisidėjo prie augančio vodevilio populiarumo atidarydamas daugybę teatrų JAV rytuose ir vidurio vakaruose bei Kanadoje.
1913 m. Niujorko rūmų teatre buvo atidarytas prestižiškiausias Keitho projektas, vadinamas „Big Time“, ir jame tapo būtina koncertuoti garsiausioms vodevilio žvaigždėms. Nors vodevilis rūmuose buvo itin populiarus, jis toks išliko neilgai. Vodevilis negalėjo išgyventi didėjančio kino ir radijo populiarumo, o rūmų teatras buvo paverstas kino teatru 1932 m., netrukus po depresijos.
Nors vodevilio pamišimas truko neilgai, jo įtaka pramogų pasauliui išlieka iki šių dienų. Daugelis pirmųjų kino žvaigždžių, įskaitant „Brolius Marksus“ ir „Trys šlaitai“, savo karjerą pradėjo per vodevilius. Vodevilio estetika vyravo ir naujesnėse laikmenose, tokiose kaip XX a. ketvirtojo dešimtmečio filmai su suktukais ir radijo bei televizijos estrados. Žargono terminai, kilę iš vodevilio pasaulio, tokie kaip „mažas laikas“ ir „didelis laikas“, „švairių šviesa“ ir „šnipštas“, kai rodomas nesėkmingas pasirodymas, dabar yra daugumos amerikiečių anglakalbių žodyne.