Žaizdų patofiziologija – tai procesai, kurie sutrikdo normalų žaizdos gijimą, pvz., infekcija ar tam tikros rūšies randai, ir sukelia komplikacijų, tokių kaip lėtinė žaizda. Atliekant medicininį vertinimą atsižvelgiama į keturias žaizdų kategorijas: švarios, užterštos, švariai užterštos ir nešvarios. Kiekvienas žaizdų tipas turi skirtingą patofiziologinių komplikacijų riziką.
Švarios žaizdos turi mažiausią užsikrėtimo lygį ir geriausią gijimo prognozę. Švariai užterštos žaizdos turi minimalią – mažiau nei 10 % – infekcijos riziką ir dažnai tyčia padaromos mažų operacijų metu. Didesnis žaizdos patofiziologijos dažnis atsiranda dėl užterštos žaizdos, kuriose yra daugiau bakterijų, pvz., žaizdos po gaubtinės žarnos operacijos arba pašalinus uždegiminį apendiksą. Didžiausia komplikacijų rizika kyla dėl nešvarios žaizdos, kuri gali atsirasti dėl trauminės perforacijos, pavyzdžiui, dūrio, atviro lūžio, plyšusio apendikso ar šautinės žaizdos. Norint išvengti žaizdos užsikrėtimo, būtinas gydymas antibiotikais, o kartais ir audinių pašalinimas.
Normalus žaizdų gijimas prasideda nuo uždegiminės fazės, su daugybe paraudimų ir patinimų. Pirma, molekulinių reakcijų kaskada sukelia kraujo ląstelių krešėjimą, kad būtų išvengta tolesnio kraujavimo. Tada įvairios imuninės ląstelės migruoja į žaizdos vietą, pradedant neutrofilais, tada per dvi dienas makrofagais ir fibroblastais. Jie pašalina šiukšles ir bakterijas, išvalo žaizdą.
Po to atsiranda odos ataugimas ant žaizdos, vadinamas epitelizacija. Fibroblastai atkuria audinį po uždegiminės fazės, gamina kolageną ir padidina pažeistos vietos stiprumą. Netrukus atsiranda nauja kraujagyslių sistema, o kolagenas tampa stipresnis dėl kryžminio ryšio. Tai laikotarpis, kai randas nusėda ir gali trukti nuo dienų iki metų, priklausomai nuo žaizdos.
Dažniausia žaizdos patofiziologija yra infekcija. Iš pradžių jis atrodo identiškas žaizdos uždegimui, tačiau jis išlieka ir trukdo gijimui. Ar žaizda užsikrečia, priklauso nuo daugelio veiksnių, ypač nuo bakterinio užterštumo lygio, nuo žaizdos išvalymo, kokių mikroorganizmų yra ir nuo antibiotikų vartojimo. Prasta mityba, senatvė, steroidai kraujyje, diabetas ir nutukimas dažnai sukelia žaizdų gijimo komplikacijų, ypač padidindami jautrumą infekcijai.
Be to, ligoninėse aptinkamos antibiotikams atsparios bakterijos kelia problemų gydant chirurgines žaizdas. Užkrėsta žaizda tinkamai neužsidarys ir išliks jautri arba skausminga. Infekcijos gali sukelti lėtines nuolatines žaizdas arba, sunkiais atvejais, gali sukelti gangreną ar sepsį kraujyje.
Be infekcijos, patofiziologija gali apimti randų audinį. Tam tikros rūšies audiniai, pavyzdžiui, akys, gali būti visam laikui pažeisti dėl randų, todėl net ir įprasti uždegimo ir žaizdų atstatymo procesai gali sutrikdyti funkciją. Net ir lengvos žaizdos gali sukelti žalingus patologinius procesus dėl pažeistų audinių subtilumo.
Kai kurios žaizdos tinkamai negyja, nes gijimo proceso metu daugėja kolageno. Sunkiais atvejais gali susidaryti keloidinis randas, kuris žaizdos vietą padengia skausmingais pluoštiniais išaugos. Švelnesnė randų audinio pertekliaus būklė nustatoma esant hipertrofiniams randams, kurie apima storą randą, iškilusį virš aplinkinės odos.
Lėtinės žaizdos yra žaizdos, kurios negyja tinkamai ir išlieka ilgą laiką arba kartojasi tame pačiame pažeistame audinyje, kartais net metus. Tai apima spaudimo opas, lėtinius hemorojus, diabetines žaizdas ir opas kojų venose. „Normalaus“ arba ūmaus žaizdos gijimo metu užteršto audinio degradacija seka proporcingu kiekiu žaizdos atstatymo kolagenu. Lėtinėse žaizdose degradavusių audinių yra daugiau nei kolageno, kuris jį pakeistų. Be to, juos lydi lėtinis skausmas.
Prasta kraujotaka, susilpnėjusi imuninė sistema ir netinkama mityba prisideda prie lėtinių žaizdų atsiradimo. Lėtinės žaizdos, tokios kaip pragulos, lieka neužgijusios, nes traumą sukeliantis spaudimas išlieka be palengvėjimo. Tačiau diabetikams yra papildomas neuropatijos veiksnys – periferinių nervų, dažnai pėdų, ligos. Kartais, kaip ir sergant cukriniu diabetu, lėtinės žaizdos patofiziologija yra didesnės pacientą kamuojančios ligos dalis. Diabetikai kenčia nuo didesnio infekcijų skaičiaus ir lėtesnio audinių keitimo ūmiose žaizdose, taip pat jie dažniau patiria lėtines žaizdas.